1990 m. spalio mėn. 14-15 d. saugoti Lietuvos Respublikos valstybės sienų buvo pakviesti pimieji šalies pasieniečiai–krašto apsaugos savanoriai. Tų pačių metų lapkričio 19 d. tarnyba buvo pradėta visuose 64-iuose pasienio kontrolės postuose. Nuo to laiko prabėgo jau 3 dešimtmečiai.

Šios sukaties proga norime padėkoti mūsų veteranams už pasiaukojamą ryžtą, drąsą ir tvirtybę sunkiomis mūsų valstybei dienomis ir palinkėti neblėstančios energijos, stiprios sveikatos ir džiugios šventės širdyje.

Tegul tas polėkis ir patriotizmas visada išliks Jūsų gyvenimo varomoji jėga, tegul visi Jūsų darbai bus įprasminti vardan Tėvynės ir žmonių gerovės.

Klubo valdyba

Praėjusį penktadienį, spalio 2 d. , Elektrėnų savivaldybės Baltamiškės kaime ir Vievio kapinėse buvo pagerbtas 1931 m. spalio 4 d. nukauto Lietuvos Pasienio policijos Trakų baro V rajono 4-osios sargybos pasieniečio Jurgio Kybarto atminimas.

Į renginį prie 1937 m. pastatyto paminklo žuvusiam kolegai atvyko pasieniečiai iš VSAT Vilniaus pasienio rinktinės, Pasieniečių klubo nariai, Elektrėnų savivaldybės atstovai bei Vievio gimnazistai.

Renginio dalyviai padėjo gėlių, pagerbė žuvusios pasieniečio atminimą tylos minute, ir trimis pasieniečių ginklų salvėmis. Renginio vedėjas priminė lemtingus įvykius 1931 m. rudenį, kuomet Lietuvos pasienietį, saugantį administracinę liniją su Lenkijos okupuotu Vilniaus kraštu, nušovė kaimyninės šalies pasieniečiai. Į susirinkusius kreipėsi Valstybės sienos apsaugos tarnybos vadas generolas Rustamas Liubajevas, Elektrėnų savivaldybės adminstracijos direktoriaus pavaduotoja Inga Kartenienė.

Po J. Kybarto žuvimo metinių pagerbimo prie paminklo, visi renginio dalyviai apsilankė Vievio kapinėse ir padėjo gėlių, uždegė žvakes ant čia besiilsinčio pasieniečio Jurgio Kybarto kapo.

Iš savo penkiasdešimties grybauju tikriausiai trisdešimt penkis metus, o susipažinau su grybais tikriausiai būdamas 5-6 metų, kai vasarai išveždavo mane su seserim į Stungaičių kaimą Šilalės rajone. Tai gerai pamenu, nes į mokyklą dar nėjau. Su kaimynų vaikais vos ne kasdien tikrindavome pakelės beržų pašaknis, kur savo galvas iškišdavo ūmėdės...

Vėliau jau mokinukais būdami Doviliuose (Klaipėdos rajonas) su kiemo "pacanais" eidavome į netoliese buvusius miškelius. Taip pagalvojus - tokio amžiaus tuometiniai vaikai palyginus su dabartiniais - buvome savarankiškesni. Ir kontroliavo ką veikiam tikriausiai daug mažiau... vienintelis ko labiausiai bijojom tai suaugusių, bet dabar apie grybus.

Žinojom kur ir kas apylinkėse auga. Mokėmės pažinti vieni iš kitų ir iš tėvų. Taip pat turėjau senelius kurie per savo gyvenimą, kai po karo atsikėlė gyventi į Klaipėdą "išmaišė" tikriausiai visus Klaipėdos rajono miškus. Senelis su negalia toli nuo mašinos neidavo (taip - senelis visą gyvenimą vairavo), o močiutė, tikra grybų žinovė, grybų pas juos netrūkdavo. Ir istorijų iš grybavimo papasakodavo, kai pokario laikais į arklinį vežimą įsidėdavo bačką ir 4 val. ryto išvykdavo grybauti. Juokinga atrodytu tai dabar... bet ir tėtis pasakojo, kad grybaudavo tol kol tilpdavo į bačką. Kadangi seneliai buvo "ratuoti" tad jau mane paauglį su tėčiu kartais veždavosi. 

Dabar drąsiai galiu sakyti, kad turiu močiutės palikimą - grybingus miškus.

Suprantama, kad kai jau pats patapau "ratuotas" ženkliai padidėjo galimybės surasti savo grybingus miškus, bet trys miškai Veiviržėnų, Pėžaičių ir Endriejavo apylinkėse iki šiol dažnai mano lankomi.

Tai buvo įžanga...

Mažai savaitgalių kad nenulėkčiau į mišką... čia jau liga tokia. O kai sergi grybų liga - prisigalvoji visko. Štai jau būdamas Pasieniečių klubo nariu prieš keletą metų kilo mintis Klaipėdos būryje surengti grybavimo varžybas. Su "būriokais" kasmet nors kartą nuvažiuojame pagrybauti, bet iki varžybų statuso "nedatraukia". Tai vis dar taisyklės ne iki galio nušlifuotos, tai kvorumo nėra, tai iš vis ne tas tuo metu rūpi...

Šiemet šiaip taip susirinkome rugsėjo 20 d., tiksliau buvo taip, kad aš pasakiau - aš važiuoju, jei Jūs susiorganizuojate - važiuojame. 

Labiausiai džiaugiuosi kad grybų buvo. Nors ir sekmadienis, nors ir vieta kur tikrai žinau, kad grybautojai tikrai toje vietoje statosi mašinas ir aplink "šienauja", bet atvykus pakako įvažiuoti į mišką ir supratau, kad artimiausioje praeityje (bent trys-keturios dienos) čia negrybauta.
Grybu prisirinko kas kiek norėjo, gal ne tokių kokių norėtų, bet tuščiomis neliko niekas.
Na, o toliau ir toliau gvildensiu ir puoselėsiu viltį surengti tikras grybavimo varžytuves. Gal reiks susidėti su tokiais pat ligoniais...?

Daugiau fotografijų iš renginio čia

2020 m. paskutinį vasaros šeštadienį Pasieniečių klubo Klaipėdos būrio nariai pamėgino suderinti naudą su malonumu..., o jei tiksliau susibėgom į paskutinę vasaros, bet eilinę talką bunkeryje ir maloniai praleisti laiką ant Baltijos jūros kranto palydint saulę prie šimtmečio laužo. 

Užbėgant įvykiams į priekį:

Šimtmečio laužas - tai graži tradicija kilusi iš tarptautinės iniciatyvos „Senovinė ugnies naktis“, kur kviečia mus prisiminti Lietuvos valstybingumą kūrusius ir išsaugojusius šimtmečio herojus. Šios iniciatyvos organizatoriai kviečia Baltijos jūros pakrantėje paskutinį  vasaros šeštadienį uždegti simbolinius vienybės ir draugystės Baltijos jūros šalių šimtmečio laužus.

Labai graži tradicija, Lietuvoje minima tik trečius metus, o jau blėsta. Gal būt ir virusas prie to prisidėjo, gal kiti veiksniai. Visų pirma pasigesta informacijos - kada, kur...? Jei kitais metai daugelyje oficialių valstybės institucijų interneto puslapiuose be vargo susirasdavai visą reikiamą informaciją, tai šiemet kaip susitarę - internete visiškas štilius. Nei kas rengia ir ar rengia šią iniciatyvą - jokios užuominos. Teko kreiptis net į Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija. Ten buvo paaiškinta, kad  ši iniciatyva perleidžiama Klaipėdos ir Klaipėdos rajono, Palangos savivaldybėms spręsti...

Kaip buvo kitur nežinia, bet galime paminėti, kad Pajūrio regioninio parko direkcija savo veiklos zonoje surengė net tris laužus- ties Karkle, ties "Olandų kepure" ir ties "Memel Nord" bunkerių kompleksu. 

Būtent ties "Memel Nord" bunkerių kompleksu, suderinus su Pajūrio regioninio parko direkcija, Šimtmečio laužą surengė Pasieniečių klubas. Paminėjau, kad prie laužo įrengimo prisidėjo Pasieniečių klubas - ir visai nesuklydau, nes Klubą atstovavo Vilniaus, Marijampolės ir Klaipėdos būrių atstovai. Jau pastoviais klaipėdiečių pagalbininkais tapę Antanas Žilėnas (Vilniaus būrys) ir gausus būrys iš Marijampolės būrio su Edmundu Pranckevičiumi priešakyje. 

Klaipėdiečiai labai dėkingi savo draugams, kurie negailėdami savo laiko ir tolimo kelio, vis suranda galimybe prisidėti pagalba ir palaikymu.

Čia buvo malonioji dalis ir grįžkime į įvykių pradžią...

O prieš tai Klaipėdos būrio nariai buvo susirinkę į eilinę talką bunkeryje. Geras posakis - "Prieš vėją nepapūsi..." yra ir daugiau panašią reikšmę turinčių posakių, ir jie visi būtų tikę, nes šį kartą nepavyko atlikti suplanuotų darbų. Planuose buvo pratęsti bunkerio stogo hidroizoliavimo darbus, gavome net ilgai lauktas medžiagas darbui bet lietus viską sutrukdė. 

Atvykus į vietą, po trumpo pasitarimo nuspręsta - vykdome planą "B". O tai reiškia - dirbame bunkerio viduj. Čia taip pat visada yra kas veikti. Pratęsėme ilgai atidėliotus elektrifikavimo darbus ir tuo pačiu norime pasigirti, kad įrengėme ir pirmą nedidelę ekspoziciją, kurioje trumpai nušvietėme Klaipėdos būrio veiklą bunkeryje...

... o vakare buvo šimtmečio laužas ant Baltijos jūros kranto...

Daugiau fotografijų iš renginių čia

Klaipėdos būrio informacija