Iš savo penkiasdešimties grybauju tikriausiai trisdešimt penkis metus, o susipažinau su grybais tikriausiai būdamas 5-6 metų, kai vasarai išveždavo mane su seserim į Stungaičių kaimą Šilalės rajone. Tai gerai pamenu, nes į mokyklą dar nėjau. Su kaimynų vaikais vos ne kasdien tikrindavome pakelės beržų pašaknis, kur savo galvas iškišdavo ūmėdės...

Vėliau jau mokinukais būdami Doviliuose (Klaipėdos rajonas) su kiemo "pacanais" eidavome į netoliese buvusius miškelius. Taip pagalvojus - tokio amžiaus tuometiniai vaikai palyginus su dabartiniais - buvome savarankiškesni. Ir kontroliavo ką veikiam tikriausiai daug mažiau... vienintelis ko labiausiai bijojom tai suaugusių, bet dabar apie grybus.

Žinojom kur ir kas apylinkėse auga. Mokėmės pažinti vieni iš kitų ir iš tėvų. Taip pat turėjau senelius kurie per savo gyvenimą, kai po karo atsikėlė gyventi į Klaipėdą "išmaišė" tikriausiai visus Klaipėdos rajono miškus. Senelis su negalia toli nuo mašinos neidavo (taip - senelis visą gyvenimą vairavo), o močiutė, tikra grybų žinovė, grybų pas juos netrūkdavo. Ir istorijų iš grybavimo papasakodavo, kai pokario laikais į arklinį vežimą įsidėdavo bačką ir 4 val. ryto išvykdavo grybauti. Juokinga atrodytu tai dabar... bet ir tėtis pasakojo, kad grybaudavo tol kol tilpdavo į bačką. Kadangi seneliai buvo "ratuoti" tad jau mane paauglį su tėčiu kartais veždavosi. 

Dabar drąsiai galiu sakyti, kad turiu močiutės palikimą - grybingus miškus.

Suprantama, kad kai jau pats patapau "ratuotas" ženkliai padidėjo galimybės surasti savo grybingus miškus, bet trys miškai Veiviržėnų, Pėžaičių ir Endriejavo apylinkėse iki šiol dažnai mano lankomi.

Tai buvo įžanga...

Mažai savaitgalių kad nenulėkčiau į mišką... čia jau liga tokia. O kai sergi grybų liga - prisigalvoji visko. Štai jau būdamas Pasieniečių klubo nariu prieš keletą metų kilo mintis Klaipėdos būryje surengti grybavimo varžybas. Su "būriokais" kasmet nors kartą nuvažiuojame pagrybauti, bet iki varžybų statuso "nedatraukia". Tai vis dar taisyklės ne iki galio nušlifuotos, tai kvorumo nėra, tai iš vis ne tas tuo metu rūpi...

Šiemet šiaip taip susirinkome rugsėjo 20 d., tiksliau buvo taip, kad aš pasakiau - aš važiuoju, jei Jūs susiorganizuojate - važiuojame. 

Labiausiai džiaugiuosi kad grybų buvo. Nors ir sekmadienis, nors ir vieta kur tikrai žinau, kad grybautojai tikrai toje vietoje statosi mašinas ir aplink "šienauja", bet atvykus pakako įvažiuoti į mišką ir supratau, kad artimiausioje praeityje (bent trys-keturios dienos) čia negrybauta.
Grybu prisirinko kas kiek norėjo, gal ne tokių kokių norėtų, bet tuščiomis neliko niekas.
Na, o toliau ir toliau gvildensiu ir puoselėsiu viltį surengti tikras grybavimo varžytuves. Gal reiks susidėti su tokiais pat ligoniais...?