ALDONA LUGAUSKIENĖ
(1931-2025)
Palydime į paskutinę kelionę Pasieniečių klubo narę, nuoširdžią bičiulę Aldoną–Juzę Lugauskienę (Kazlauskaitę).
Velionė gimė Lietuvos Pasienio policininko Juozo Kazlausko šeimoje 1931 m. rugsėjo 6 d. Poguliankos vienkiemyje Musninkų vls. Ukmergės aps.
Juozo ir Domicelės Kazlauskų šeimoje augo keturi vaikai: Aldona-Juzė, Kęstutis-Antanas, Milusė-Genovaitė, Kazimieras. Tėvams tekdavo dažnai keisti gyvenamas vietas. Aldona lankė Kernavės, Giedraičių, Šumsko pradines mokyklas. Baigusi Vilniaus Salomėjos Neries vidurinę mokyklą (dabar – Vyčio gimnazija) studijavo Vilniaus universitete. Studijų metais buvo aktyvi universiteto dainų ir šokių ansamblio dalyvė. Dirbdama tuometinės Mokslų akademijos Biochemijos institute apgynė mokslų daktaro disertaciją. Biochemijos institute dirbo iki išėjimo į užtarnautą poilsį.
Aldona dažnai prisimindavo tas vietas, kur Pasienio policijoje tarnavo tėvelis. Apie gimtąją Pogulianką šalia Kernavės prisimena: „Jau dirbdama MA Biochemijos institute nutariau aplankyti Kernavę, apie kurią jau mažai ką prisiminiau. Kernavėje buvo labai įdomu vaikščioti gatvelėmis, kurios man jau buvo užmirštos, aplankiau kalnus, kiek čia daug kartų buvo vaikščiota. Atsimenu, kad čia vykdavo koncertai, kur ir mama dainavo chore.
Aplankiau Paguliankos kaimą, o čia jau nieko neprisiminiau, gal tik pirmą namelį, kuriame trumpai gyvenom. Tėtis nutarė vienam namo šeimininkui avansu duoti pinigų, kad šis pristatytų namui antrą galą, kur mes galėtume gyventi. Čia jau gyvenom gana patogiai. Tačiau tuo neilgai džiaugėmės. Tėvelis gavo nurodymą, kad turi išsikelti dirbti į Šumską (Vilniaus r.).
Vaikščiodama po Paguliankos kaimą, nuėjau į vienkiemį, kur mes paskutinį kartą gyvenome. Labai buvo liūdna pamačiu, kad mūsų namo vietoje buvo tik pasėliai, o namo nė žymės. Liko tik nedidelis tvenkinėlis, prie kurio kažkada buvo mūsų daržai. Netoli namų buvo kalnelis, kur mes su kaimynų vaikais žaisdavom, rinkdavom žemuoges, žieminius česnakus ir kitas gėrybes, žaidėm slėpynių, tai buvo puiki vaikų zona. Dabar kalnelis apaugęs krūmais, žolėm, gal jau nieks ta gražia aplinka nesidžiaugia. Man bevaikštant, pastebėjau, kad už kokių 200-300 metrų, prie miško, nuo savo namų, mane stebėjo žmonės. Nutariau ir juos aplankyti, ką nors sužinoti apie mūsų šeimininkus. Labai mielai apie viską pasikalbėjom ir sužinojau, kad jauniausia šeimininkų duktė Sofija, kurios man neteko matyti, gyvena Kernavėje. Nutariau ir ją aplankyti. Tačiau ji mano tėvų jau nepažinojo, bet jos broliai tada dar buvo gyvi ir dirbo Vilniaus rajone. Pati Sofija jau labai sunkiai sergo, turėjo dukrą, sūnų ir anūką. Abu tėvai jau seniai buvo mirę.
Šalia Kernavės gyvenome neilgai. Po metų (1939 m.) Lietuva atgavo Vilnių ir Vilniaus kraštą. Tėvelis sutiko pasilikti pasienio sargyboje ir rudenį tęsė tarnybą tarnybą netoli Vilniaus Šumsko miestelyje. Tarnavo VI rajono III sargyboėje eiliniu policininku. Čia jau sieną reikėjo saugoti su Baltarusijos SSR. Pradžioje tėtis į Šumską išvažiavo vienas, susirado kur gyventi ir tik vėlai rudenį parsivežė mus. Apsigyvenom Šumsko dvare, kumečių namuose, kur gyveno kelios policininkų šeimos. Pasienio policijos rajonas ir sargybinė buvo dvaro patalpose, o kitoje dvaro pusėje dar gyveno žila senyva šeimininkė, lenkė. Dažnai ją matydavom prigludusią prie lango. Ją aptarnavo ekonomė, kuri prie diržo turėdavo krūvelę raktų. Už dvaro rūmų buvo parkas. Jis jau buvo apleistas, bet policininkų vaikai parke neturėjo teisės būti, buvo išvaromi. Prie dvaro rūmų buvo atskiras namas, kur gyveno dvaro ūkvedys. Jie buvo lenkai ir su policininkų vaikais neleisdavo savo dukrų žaisti. Man buvo išimtis – su mergaitėmis žaisdavau ir jų namuose. Fasadinė dvaro aplinka buvo labai tvarkinga. Didelėj klomboj gausybė gražių, žydinčių gėlių: rožių, vakarinių kvepiančių tabokų, oranžinių aguonų, narcizų, astrų ir dar visokiausių darželio gėlių.
Su broliu į mokyklą keliaudavome virš kilometro mišku. Dažnai mokinukus kažkas pavėžėdavo, o į namus dažniausiai eidavome pėsti. Šumsko miestelyje kuras buvo durpės, tai rudenį ir žiemą gatvėse buvo stiprus durpių specifinis kvapas, o sniegas nuo dūmų būdavo tamsus.
Mokykla buvo mediniame pastatee. Didelio medinio namo gale buvo viena klasė su dviem eilėmis suolų: prie lango buvo lenkų vaikų suolai, o antroje eilėje lietuvių. Mokytoja pamokos metu dėstė ir lenkiškai ir lietuviškai. Buvo laikomasi drausmės. Tarp pamokų klasės buvo vėdinamos. Jei pertraukos metu kas užeidavo į klasę, tas buvo nubaudžiamas. Mokytoja tokiam vaikui stipriai rėždavo medine liniuote per delną, o skausmas vaikui pasireikšdavo „balute po kojom““.
Vėliau apie šeimos jau „priverstines keliones“ Aldona prisiminė: „Prasidėjo sunkūs, neramūs laikai. Per Šumską žygiavo rusų armijos kariai. Žmonių, ypač tarnautojų nuotaikos buvo baisios. Visi svetimame krašte liko be darbo, be atlyginimo. Iš Šumsko daug policininkų buvo išvykę į namus, vietoje liko nedaug. Tėvai nutarė grįžti į Giedraičius. Kelionei tėvelis vienas tvarkė mantą, kurią reikėjo pasiimti, surišo kelis ryšulius drabužių, paėmė kelis baldelius, o visa kita paliko. Kažkaip pasisamdė nedidelį sunkvežimį ir mes, vaikai ir tėvelis, važiavom ant tų ryšulių, o mama su naujagime sesute – kabinoje. Bobutė Izabelė priėmė mus gyventi į savo vieną kambarėlį, kur buvome šešiese.
Mama mirė 1976 m. Metai bėgo, vaikai išaugo, išsiskirstė, tėvelis išėjo į pensiją. Vėliau persikraustė pas mane ir čia pragyveno dar 20 metų. Kai persikėlėm į naują daugiaaukštį namą, po statybų dar tais laikais aplinka buvo tvarkoma tik po metų kitų. Tėvelis čia rado sau užsiėmimus. Dabar prasidėjo tėvelio darbai: sodinimai medžių ir krūmų. Turėjo karučius, iš kažkur veždavo juodą žemę, kasdavo duobes medžiams, iš kažkur surasdavo jaunus medelius ir taip apsisodino mūsų kiemo dalį. Medelius ir krūmus prižiūrėjo, laistė, tai buvo jo mielas miškininko užsiėmimas. Taip užaugo prie mūsų namo ąžuolas, klevas, uosis, beržas, lanksvos, svarainiai ir dvi eglės. Praėjo daug metų, tėvelis iškeliavo iš šio pasaulio, o jo pasodinti medžiai jau didžiuliai. Netoli mūsų buto už kokių 10-15 metrų užaugo dvi beveik dvynės eglės, jos jau praaugo ir 5 aukštų namą. Jose gal tris metus varnos augino varniukus. Man tos eglės prieš langą visada primena brangų tėvelį, jų grožis vasarą ir ypač apsnigtos žiemą dažnai priverčia grįžti su gražiom mintim į praeitį.
Už visokeriopą didelę Tėvelio meilę ir pagalbą visada jam būsiu dėkinga.
Tėvelis, sulaukęs 89 metų, mirė 1991 m. rugsėjo 9 d. Palaidotas šalia mamos Karveliškių kapinėse”.
Velionė Aldona apie tėvelį Pasienio policininką Juozą Kazlauską ir apie save paliko daug prisiminimų. Dalis jų buvo publikuojama Lietuvos istorijos žurnale „Voruta“.
Šviesus Pasieniečių klubo narės Aldonos Lugauskienės atminimas ilgai liks visų mūsų širdyse. Amžino poilsio Aldoną priglaus Vilniaus Karveliškių kapinės
Klubiečiai
Palydime į paskutinę kelionę Pasieniečių klubo narę, nuoširdžią bičiulę Aldoną–Juzę Lugauskienę (Kazlauskaitę).
Velionė gimė Lietuvos Pasienio policininko Juozo Kazlausko šeimoje 1931 m. rugsėjo 6 d. Poguliankos vienkiemyje Musninkų vls. Ukmergės aps.
Juozo ir Domicelės Kazlauskų šeimoje augo keturi vaikai: Aldona-Juzė, Kęstutis-Antanas, Milusė-Genovaitė, Kazimieras. Tėvams tekdavo dažnai keisti gyvenamas vietas. Aldona lankė Kernavės, Giedraičių, Šumsko pradines mokyklas. Baigusi Vilniaus Salomėjos Neries vidurinę mokyklą (dabar – Vyčio gimnazija) studijavo Vilniaus universitete. Studijų metais buvo aktyvi universiteto dainų ir šokių ansamblio dalyvė. Dirbdama tuometinės Mokslų akademijos Biochemijos institute apgynė mokslų daktaro disertaciją. Biochemijos institute dirbo iki išėjimo į užtarnautą poilsį.
Aldona dažnai prisimindavo tas vietas, kur Pasienio policijoje tarnavo tėvelis. Apie gimtąją Pogulianką šalia Kernavės prisimena: „Jau dirbdama MA Biochemijos institute nutariau aplankyti Kernavę, apie kurią jau mažai ką prisiminiau. Kernavėje buvo labai įdomu vaikščioti gatvelėmis, kurios man jau buvo užmirštos, aplankiau kalnus, kiek čia daug kartų buvo vaikščiota. Atsimenu, kad čia vykdavo koncertai, kur ir mama dainavo chore.
Aplankiau Paguliankos kaimą, o čia jau nieko neprisiminiau, gal tik pirmą namelį, kuriame trumpai gyvenom. Tėtis nutarė vienam namo šeimininkui avansu duoti pinigų, kad šis pristatytų namui antrą galą, kur mes galėtume gyventi. Čia jau gyvenom gana patogiai. Tačiau tuo neilgai džiaugėmės. Tėvelis gavo nurodymą, kad turi išsikelti dirbti į Šumską (Vilniaus r.).
Vaikščiodama po Paguliankos kaimą, nuėjau į vienkiemį, kur mes paskutinį kartą gyvenome. Labai buvo liūdna pamačiu, kad mūsų namo vietoje buvo tik pasėliai, o namo nė žymės. Liko tik nedidelis tvenkinėlis, prie kurio kažkada buvo mūsų daržai. Netoli namų buvo kalnelis, kur mes su kaimynų vaikais žaisdavom, rinkdavom žemuoges, žieminius česnakus ir kitas gėrybes, žaidėm slėpynių, tai buvo puiki vaikų zona. Dabar kalnelis apaugęs krūmais, žolėm, gal jau nieks ta gražia aplinka nesidžiaugia. Man bevaikštant, pastebėjau, kad už kokių 200-300 metrų, prie miško, nuo savo namų, mane stebėjo žmonės. Nutariau ir juos aplankyti, ką nors sužinoti apie mūsų šeimininkus. Labai mielai apie viską pasikalbėjom ir sužinojau, kad jauniausia šeimininkų duktė Sofija, kurios man neteko matyti, gyvena Kernavėje. Nutariau ir ją aplankyti. Tačiau ji mano tėvų jau nepažinojo, bet jos broliai tada dar buvo gyvi ir dirbo Vilniaus rajone. Pati Sofija jau labai sunkiai sergo, turėjo dukrą, sūnų ir anūką. Abu tėvai jau seniai buvo mirę.
Šalia Kernavės gyvenome neilgai. Po metų (1939 m.) Lietuva atgavo Vilnių ir Vilniaus kraštą. Tėvelis sutiko pasilikti pasienio sargyboje ir rudenį tęsė tarnybą tarnybą netoli Vilniaus Šumsko miestelyje. Tarnavo VI rajono III sargyboėje eiliniu policininku. Čia jau sieną reikėjo saugoti su Baltarusijos SSR. Pradžioje tėtis į Šumską išvažiavo vienas, susirado kur gyventi ir tik vėlai rudenį parsivežė mus. Apsigyvenom Šumsko dvare, kumečių namuose, kur gyveno kelios policininkų šeimos. Pasienio policijos rajonas ir sargybinė buvo dvaro patalpose, o kitoje dvaro pusėje dar gyveno žila senyva šeimininkė, lenkė. Dažnai ją matydavom prigludusią prie lango. Ją aptarnavo ekonomė, kuri prie diržo turėdavo krūvelę raktų. Už dvaro rūmų buvo parkas. Jis jau buvo apleistas, bet policininkų vaikai parke neturėjo teisės būti, buvo išvaromi. Prie dvaro rūmų buvo atskiras namas, kur gyveno dvaro ūkvedys. Jie buvo lenkai ir su policininkų vaikais neleisdavo savo dukrų žaisti. Man buvo išimtis – su mergaitėmis žaisdavau ir jų namuose. Fasadinė dvaro aplinka buvo labai tvarkinga. Didelėj klomboj gausybė gražių, žydinčių gėlių: rožių, vakarinių kvepiančių tabokų, oranžinių aguonų, narcizų, astrų ir dar visokiausių darželio gėlių.
Su broliu į mokyklą keliaudavome virš kilometro mišku. Dažnai mokinukus kažkas pavėžėdavo, o į namus dažniausiai eidavome pėsti. Šumsko miestelyje kuras buvo durpės, tai rudenį ir žiemą gatvėse buvo stiprus durpių specifinis kvapas, o sniegas nuo dūmų būdavo tamsus.
Mokykla buvo mediniame pastatee. Didelio medinio namo gale buvo viena klasė su dviem eilėmis suolų: prie lango buvo lenkų vaikų suolai, o antroje eilėje lietuvių. Mokytoja pamokos metu dėstė ir lenkiškai ir lietuviškai. Buvo laikomasi drausmės. Tarp pamokų klasės buvo vėdinamos. Jei pertraukos metu kas užeidavo į klasę, tas buvo nubaudžiamas. Mokytoja tokiam vaikui stipriai rėždavo medine liniuote per delną, o skausmas vaikui pasireikšdavo „balute po kojom““.
Vėliau apie šeimos jau „priverstines keliones“ Aldona prisiminė: „Prasidėjo sunkūs, neramūs laikai. Per Šumską žygiavo rusų armijos kariai. Žmonių, ypač tarnautojų nuotaikos buvo baisios. Visi svetimame krašte liko be darbo, be atlyginimo. Iš Šumsko daug policininkų buvo išvykę į namus, vietoje liko nedaug. Tėvai nutarė grįžti į Giedraičius. Kelionei tėvelis vienas tvarkė mantą, kurią reikėjo pasiimti, surišo kelis ryšulius drabužių, paėmė kelis baldelius, o visa kita paliko. Kažkaip pasisamdė nedidelį sunkvežimį ir mes, vaikai ir tėvelis, važiavom ant tų ryšulių, o mama su naujagime sesute – kabinoje. Bobutė Izabelė priėmė mus gyventi į savo vieną kambarėlį, kur buvome šešiese.
Mama mirė 1976 m. Metai bėgo, vaikai išaugo, išsiskirstė, tėvelis išėjo į pensiją. Vėliau persikraustė pas mane ir čia pragyveno dar 20 metų. Kai persikėlėm į naują daugiaaukštį namą, po statybų dar tais laikais aplinka buvo tvarkoma tik po metų kitų. Tėvelis čia rado sau užsiėmimus. Dabar prasidėjo tėvelio darbai: sodinimai medžių ir krūmų. Turėjo karučius, iš kažkur veždavo juodą žemę, kasdavo duobes medžiams, iš kažkur surasdavo jaunus medelius ir taip apsisodino mūsų kiemo dalį. Medelius ir krūmus prižiūrėjo, laistė, tai buvo jo mielas miškininko užsiėmimas. Taip užaugo prie mūsų namo ąžuolas, klevas, uosis, beržas, lanksvos, svarainiai ir dvi eglės. Praėjo daug metų, tėvelis iškeliavo iš šio pasaulio, o jo pasodinti medžiai jau didžiuliai. Netoli mūsų buto už kokių 10-15 metrų užaugo dvi beveik dvynės eglės, jos jau praaugo ir 5 aukštų namą. Jose gal tris metus varnos augino varniukus. Man tos eglės prieš langą visada primena brangų tėvelį, jų grožis vasarą ir ypač apsnigtos žiemą dažnai priverčia grįžti su gražiom mintim į praeitį.
Už visokeriopą didelę Tėvelio meilę ir pagalbą visada jam būsiu dėkinga.
Tėvelis, sulaukęs 89 metų, mirė 1991 m. rugsėjo 9 d. Palaidotas šalia mamos Karveliškių kapinėse”.
Velionė Aldona apie tėvelį Pasienio policininką Juozą Kazlauską ir apie save paliko daug prisiminimų. Dalis jų buvo publikuojama Lietuvos istorijos žurnale „Voruta“.
Šviesus Pasieniečių klubo narės Aldonos Lugauskienės atminimas ilgai liks visų mūsų širdyse. Amžino poilsio Aldoną priglaus Vilniaus Karveliškių kapinės
Klubiečiai
Gyvūnų globos klubas „Draugo letena"
