Lietingas spalis, bet tai nesutrukdė entuziastingiausiems susirinkti į tikrai paskubomis sušauktą talką. Paskubomis dėl to, kad teko greit užpirkti ir svarbiausia nugabenti į bunkerį dvi tonas betono mišinio. Teko padaryti net tris reisus viskam suvežti ir kas svarbiausia sunešti, o buvome tik dviese...

Betonas reikalingas sutvarkyti dviejų patalpų grindis, kurios pastoviai aižėja ir trupa, kodėl būtent tos dvi - taip ir lieka neaišku. Pajuokavome, kad tikriausiai tą kart (prieš 80 metų) dirbo kita pamaina ir tikriausiai kąžką "suhaltūrino..."

Prieš betonuojant - pagrindą reikia paruošti. Teko pusdienį sugaišti, kad išsiurbliuoti iki pastutinio trupinėlio. Ir būtų visai nieko, jei ne tas faktas, kad šiemet kartą jau buvo išsiurbliuota, o dabar pažiūrėjus atrodė, kad nieks nieko nėra daręs...

Vienos patalpos grindys jau paruoštos, sudėtos kreipiančiosios ir laukia betono. Kada tai bus daroma dar neaišku, labai trūksta rankų, galinčių maišyti betoną ir lyginti pilamas grindis. Taip pat ir kiti darbai laukia savo eilės. Gal tiksliau ne laukia o lipa ant galvos. Medžiagos paruoštos bunkerio stogo dangos izoliavimui ir čia lau reikia atsakingo požiūrio. Yra atitinkama darbų veiksmo technologija, tad nesinorėtų kad brangios medžiagos "nueitų vėjais".

Taip pat primename, kad vis dar ieškome rėmėjo kas galėtu paaukoti mums 200 € už kurias nupirktume duris. O jos kaip pasirodo šiuo metu labai reikalingos, nes buneryje turėjome nelegalių lankytojų. Vien išorinių durų pasirodo neužtenka. Spyna kad ir gerokai apgadinta, bet atsilaikė (trys mėginimai pragręžti, pjauta pati spyna). To ar Tų kurie rizikuodami savo sveikata ar net gyvybe po to kai įlindo į vidų ir (kokie šaunuoliai) išlįsdami net šviesą išjungė norisi paklausti - na ar vertėjo tiek rizikuoti? ar ką nors pamatėte gero. Vidui gi nieko nėra tokio kas turėtų kažkokią tai vertę. Ateitumėte geriau į talką ir patys pasidarbuotumėte ir pamatytumėte ir net pačiupinėtumėte... Tikriausiai reiks imtis kito plano kodiniu pavadinimu "Pelė pelėkautuose" ... įdomu kada kas tą pelę surastų...?

Laukiame rėmėjų, laukiame talkininkų, kad tik orai nepavestų ir laiko netrūktų...

Klaipėdos būrio informacija

1990 m. spalio mėn. 14-15 d. saugoti Lietuvos Respublikos valstybės sienų buvo pakviesti pimieji šalies pasieniečiai–krašto apsaugos savanoriai. Tų pačių metų lapkričio 19 d. tarnyba buvo pradėta visuose 64-iuose pasienio kontrolės postuose. Nuo to laiko prabėgo jau 3 dešimtmečiai.

Šios sukaties proga norime padėkoti mūsų veteranams už pasiaukojamą ryžtą, drąsą ir tvirtybę sunkiomis mūsų valstybei dienomis ir palinkėti neblėstančios energijos, stiprios sveikatos ir džiugios šventės širdyje.

Tegul tas polėkis ir patriotizmas visada išliks Jūsų gyvenimo varomoji jėga, tegul visi Jūsų darbai bus įprasminti vardan Tėvynės ir žmonių gerovės.

Klubo valdyba

Praėjusį penktadienį, spalio 2 d. , Elektrėnų savivaldybės Baltamiškės kaime ir Vievio kapinėse buvo pagerbtas 1931 m. spalio 4 d. nukauto Lietuvos Pasienio policijos Trakų baro V rajono 4-osios sargybos pasieniečio Jurgio Kybarto atminimas.

Į renginį prie 1937 m. pastatyto paminklo žuvusiam kolegai atvyko pasieniečiai iš VSAT Vilniaus pasienio rinktinės, Pasieniečių klubo nariai, Elektrėnų savivaldybės atstovai bei Vievio gimnazistai.

Renginio dalyviai padėjo gėlių, pagerbė žuvusios pasieniečio atminimą tylos minute, ir trimis pasieniečių ginklų salvėmis. Renginio vedėjas priminė lemtingus įvykius 1931 m. rudenį, kuomet Lietuvos pasienietį, saugantį administracinę liniją su Lenkijos okupuotu Vilniaus kraštu, nušovė kaimyninės šalies pasieniečiai. Į susirinkusius kreipėsi Valstybės sienos apsaugos tarnybos vadas generolas Rustamas Liubajevas, Elektrėnų savivaldybės adminstracijos direktoriaus pavaduotoja Inga Kartenienė.

Po J. Kybarto žuvimo metinių pagerbimo prie paminklo, visi renginio dalyviai apsilankė Vievio kapinėse ir padėjo gėlių, uždegė žvakes ant čia besiilsinčio pasieniečio Jurgio Kybarto kapo.

Iš savo penkiasdešimties grybauju tikriausiai trisdešimt penkis metus, o susipažinau su grybais tikriausiai būdamas 5-6 metų, kai vasarai išveždavo mane su seserim į Stungaičių kaimą Šilalės rajone. Tai gerai pamenu, nes į mokyklą dar nėjau. Su kaimynų vaikais vos ne kasdien tikrindavome pakelės beržų pašaknis, kur savo galvas iškišdavo ūmėdės...

Vėliau jau mokinukais būdami Doviliuose (Klaipėdos rajonas) su kiemo "pacanais" eidavome į netoliese buvusius miškelius. Taip pagalvojus - tokio amžiaus tuometiniai vaikai palyginus su dabartiniais - buvome savarankiškesni. Ir kontroliavo ką veikiam tikriausiai daug mažiau... vienintelis ko labiausiai bijojom tai suaugusių, bet dabar apie grybus.

Žinojom kur ir kas apylinkėse auga. Mokėmės pažinti vieni iš kitų ir iš tėvų. Taip pat turėjau senelius kurie per savo gyvenimą, kai po karo atsikėlė gyventi į Klaipėdą "išmaišė" tikriausiai visus Klaipėdos rajono miškus. Senelis su negalia toli nuo mašinos neidavo (taip - senelis visą gyvenimą vairavo), o močiutė, tikra grybų žinovė, grybų pas juos netrūkdavo. Ir istorijų iš grybavimo papasakodavo, kai pokario laikais į arklinį vežimą įsidėdavo bačką ir 4 val. ryto išvykdavo grybauti. Juokinga atrodytu tai dabar... bet ir tėtis pasakojo, kad grybaudavo tol kol tilpdavo į bačką. Kadangi seneliai buvo "ratuoti" tad jau mane paauglį su tėčiu kartais veždavosi. 

Dabar drąsiai galiu sakyti, kad turiu močiutės palikimą - grybingus miškus.

Suprantama, kad kai jau pats patapau "ratuotas" ženkliai padidėjo galimybės surasti savo grybingus miškus, bet trys miškai Veiviržėnų, Pėžaičių ir Endriejavo apylinkėse iki šiol dažnai mano lankomi.

Tai buvo įžanga...

Mažai savaitgalių kad nenulėkčiau į mišką... čia jau liga tokia. O kai sergi grybų liga - prisigalvoji visko. Štai jau būdamas Pasieniečių klubo nariu prieš keletą metų kilo mintis Klaipėdos būryje surengti grybavimo varžybas. Su "būriokais" kasmet nors kartą nuvažiuojame pagrybauti, bet iki varžybų statuso "nedatraukia". Tai vis dar taisyklės ne iki galio nušlifuotos, tai kvorumo nėra, tai iš vis ne tas tuo metu rūpi...

Šiemet šiaip taip susirinkome rugsėjo 20 d., tiksliau buvo taip, kad aš pasakiau - aš važiuoju, jei Jūs susiorganizuojate - važiuojame. 

Labiausiai džiaugiuosi kad grybų buvo. Nors ir sekmadienis, nors ir vieta kur tikrai žinau, kad grybautojai tikrai toje vietoje statosi mašinas ir aplink "šienauja", bet atvykus pakako įvažiuoti į mišką ir supratau, kad artimiausioje praeityje (bent trys-keturios dienos) čia negrybauta.
Grybu prisirinko kas kiek norėjo, gal ne tokių kokių norėtų, bet tuščiomis neliko niekas.
Na, o toliau ir toliau gvildensiu ir puoselėsiu viltį surengti tikras grybavimo varžytuves. Gal reiks susidėti su tokiais pat ligoniais...?

Daugiau fotografijų iš renginio čia