Užpildytos ranka formos blankas

2016 metų kovo 19 ankstus rytas... Mėnuo laiko vyko pasiruošimas žygįui. Šiais metais surengtas pirmasis pėsčiųjų žygis „Tauriečiai“, skirtas Tauro apygardos Žalgirio rinktinės partizanams atminti. Žygio organizatorius – Pėsčiųjų žygių asociacija, partneriai – Plokščių seniūnija, Plokščių mokykla-daugiafunkcinis centras, Jurbarko P. Paulaičio šaulių 1-oji kuopa.

Tikimės, kad šis žygis taps tradiciniu, nes, kaip vėliau paaiškėjo, jis surinko iki 600 dalyvių. Žygyje dalyvavo Pakrančių apsaugos rinktinės komanda, kurią sudarė rinktinės pareigūnai bei Pasieniečių klubo Klaipėdos būrio atstovai – buvę pareigūnai ir pritariantys pasieniečio profesijai asmenys. Taip pat susitikom ir su Pasieniečių klubo kolegomis iš Marijampolės būrio. Malonu susitikti su savais...

Žygeivių vardu norime iškart padėkoti Pakrančių apsaugos rinktinės vadovybei, suteikusiai galimybę dalyvauti šiame žygyje.

Po oficialių kalbų buvo skelbta žygio pradžia. Pamažu žygeivių virtinė išsitempė beveik per kilometrą. Iki pirmo kontrolės posto maršrutas didžiąja dalimi ėjo mišku, kitaip vadinama Didžiąja giria, jo atstumas siekė 8 km. Antrasis kontrolės postas buvo jau kitame – Žalgirio miške, už 7,2 km. Įdomiausia trasos dalis buvo nuo antro kontrolės posto iki miško pakraščio (apie 500 m), kai greičiau ne ėjome, o plaukėme...

Išėjus iš miško, maršrutas tęsėsi lauko keliukais ir vietinės reikšmės keliais iki Kubilių gyvenvietės, o ten leidomės į Nemuno slėnį, kur mūsų laukė trečiasis kontrolės postas. Reikia pasakyti, kad po 20 km nusileidimas 12% nuokalne nebuvo toks ir lengvas, nors ėjome asfaltuotu keliu – jautėsi kad kojose turim raumenukų... Su kolegomis juokavom, kad jei buvo nusileidimas, tai reikia laukti ir pakilimo. O pastarasis mūsų laukė už 5 km žygio Nemuno pakrante.

Atsižymėję ketvirtame kontrolės poste, kilome šturmuoti šlaito, paskutinio tos dienos tikro iššūkio, kuris vos už dviejų kilometrų nuo finišo jau pačiose Plokščių gyvenvietės ribose. Štai ir Plokščių mokykla-daugiafunkcinis centras – kuriame startavome, o dabar ir finišavome.

Į žygį ryte išlydėjo pučiamųjų orkestras, o finiše sutiko kaimo kapela. Žygį labai pagyvino persirengusių NKVD pareigūnų ir partizanų uniformomis asmenų teatralizuoti pasirodymai, dėl kurių pasirodymo žygeiviai šiais laikais baimės jausmo jau nebeturi.

Orai žygio nuotaikos nesugadino. Nuo pat ryto saulė ritinėjosi danguje, einant mišku atrodė net per šilta. Tiesa, į žygio pabaigą mus pasiekė sniegutis, bet čia jau mūsų laukė diplomai ir žygio medaliai.

Visi sveiki ir geros nuotaikos, pasiryžę kitiems žygiams Pakrančių apsaugos rinktinės, Pasieniečių klubo Klaipėdos būrio nariai ir asmenys besidomintys valstybės sienų ir jos apsaugos istorija sėkmingai grįžome namo.

P.S. Keletas pastebėjimų ir pasiūlymų žygio organizatoriams: žygyje pasigedome įsimintinų vietų aplankymo. Teko girdėti, kad šiose apylinkėse veikė Tauro apygardos Žalgirio rinktinės partizanai, bet štai maršrutas taip niekur ir nenuvedė. Tik pačiuose Plokščiuose pastebėtas paminklas o tolėliau rūsys kur buvo nužudyti daugelis šio krašto partizanų.

Pasieniečių Klubo
Klaipėdos būrio vado pavaduotojas
Rolandas Smilingis

Daugiau nuotraukų iš renginio čia

Visada truputį su pavydu žiūrėdavau į tuos žmones, kurie daro kokius kilnius darbus, sugeba atsistoti prieš salę, papasakoti savo įspūdžius ar nuotykius. Jie jaučiasi laisvai visų klausomi, mes juos mėgstam, jais didžiuojamės. Ir vis galvodavau, kada aš galėsiu toks tapti, kad per susirinkimą nereikėtų sėdėti salės kamputyje, aikčioti iš nuostabos, tyliai pritarti. Man neduodavo ramybės mintis: negi aš kitoks, negi aš nesugebėsiu, ir pagaliau ta diena atėjo. Aš ryžausi – susikaupiau savyje, kas buvo tikrai nelengva. Sužinojau apie tarptautinį labdaros ir paramos fondą „PAGALBOS SPARNAS“, renkantį ir vežantį pagalbą Ukrainai. Buvau priimtas ir iš karto gavau uždavinį – surinkti lėšų kelionei į Ukrainą per Pasieniečių klubo suvažiavimą. Man tai buvo iššūkis – ar aš išdrysiu atsistoti prieš visą salę ir pasakyti nors trumpą kalbą. Pradžioj, kaip visada, pabūgau, išsigandau atsakomybės. Todėl susiradau klubo sekretorę, įteikiau jai raštus ir, pats save keiksnodamas, atsisėdau salėje. Tačiau atsitokėjęs, susiradau lapelį, pasirašiau trumpą kalbą ir visas drebėdamas išėjau į tribūną. Aplink tapo taip tylu, kad net spengė ausyse. Bet aš prabilau, painiojausi, bet šnekėjau ir – įvyko stebuklas – mane išgirdo, suprato ko aš noriu. Daugelis po to priėjo, šnekino iki šiol man nepažįstami žmonės. Jie aukojo lėšas, kas kiek galėdamas, nors po truputį. Pinigų rinkimas tikrai nėra lengva užduotis, aš dabar pradėjau gerai suprasti tuos žmones, kurie tai daro seniai.

Tada atėjo ilgai lauktas pirmadienio rytas, kai mudu su Algiu Šimoniūčiu, „Pagalbos sparno“ direktoriumi, turėjome išvykti į Ukrainą. Algis atvažiavo mikroautobusu, prie jo dar prikabinta priekaba. Aš čiupau viską, ką turįs, ir – į kelią. Štai jau Kalvarija, Suvalkai, Baltstogė. Laikas prabėgo gretai ir mes jau Lenkijos – Ukrainos pasienio muitinėj. Priėjo lenkų pasienietis apžiūrėjo viską iš aukšto, kažkoks jis man netikras, pasipūtęs pasirodė. Kažką pasikalbėjo su Algiu ir išėjo. Atvedė muitininką ir čia prasidėjo: viską iškraut, atidaryt. Bėgioju sušilęs traukinėju trosus ir akies kampuku žiūriu į juos, galvoju: jie čia ponai, panorės – praleis, panorės – apsuks... Po valandos landžiojimo, praleido – čia juk humanitarinė pagalba, nedrįso ilgiau laikyti. Atvažiuojam prie Ukrainos pasieniečio: automatas tvirtai suspaustas rankose, akyse dega kažkokia ugnelė, veide šypsena – mes juk LIETUVIAI, vežam pagalbą. [Vėliau sužinojau, kad jie keičiasi po tarnybos karo zonoj]. Pakilo ir man ūpas, bet viskas pasikeitė, kai atėjo muitininkas: veidas surauktas, žvilgsnis piktas. Oi, tie muitininkai – beveik visur jie vienodi... Prasidėjo spektaklis: vienas ateina, kitas išeina, o kiek „verkimo“... Atsiveda pamainos vyresnįjį, tas po kiek laiko dar vyresnį, šis pastovėjęs, pažiūrėjęs vėl nuėjo kažkam skambinti [vėliau iš Algio sužinojau, kad jie taip reikalauja pinigų]. Praėjo kelios valandos, pamatę kad nieko negaus – paleido.

Įvažiavus į Ukrainos teritoriją sustojam degalinėj pasikeisti pinigų. Padavęs 50 eurų, gavau pundą ukrainietiškų, trumpam pasijutau kone milijonieriumi, bet greitai požiūris pasikeitė, kai pamačiau kainas... Važiuojant tolyn, pasidžiaugiau, kad keliai vakarinėj Ukrainoj gana neblogi. Sėdau už vairo ir važiavau visą naktį kol pasiekėm sostinę Kijevą. O čia prasidėjo grūstys, vairą atidaviau Algiui – jis čia labiau įpratęs nardyt tarp mašinų. Kelis krovinius iškrovėm sostinėj ir lėkėm tolyn – arčiau fronto linijos, nors frontas ten visur. Ukrainiečiai čia gyvena, dirba, mokosi, politikuoja ir kariauja.

Privažiavom Kremenčuko miestą, čia iškrovėm didžiausią dalį labdaros: iš čia ji pasieks karius, vaikus, senelius. Apsistojom ukrainiečių šeimoje. Prie stalo politikos tikrai daug ir šeimininkas – tikras savo šalies patriotas, dalyvavęs visuose įvykiuose. Kitai dienai buvo numatytas susitikimas su kariais. Nematomo fronto kariai, save vadinantys „valantiorais“ [tai savanoriai, aprūpinantys karius], tikri šalies patriotai. Ne vienas jų buvo Maidano įvykiuose bei kare su seperatistais. Tai žmonės save aukojantys tėvynei. Jie tiki, kad ateis ta diena, kai Ukraina atgaus visą savo teritoriją, bus laisva ir nepriklausoma. Teko susitikti su daktarais gydančiais karius, su paprastais žmonėmis – jų visų akyse matyti kylanti iš širdies ugnelė. Ir aš supratau: kol bus gyvas nors vienas toks žmogus – kova nesibaigs. Jiems nelengva – juos nebe taip palaiko dabartinė valdžia [kiek supratau, jų net bijomasi]. Čia kiekvienam žingsny susiduriama su korupcija ir kyšininkavimu. Nustebau, bet teko sutikti ir delegaciją iš Lietuvos. Tai daktarai – psichologai. Jie atvyko padėti savo kolegoms. Čia ruošiamasi atidaryti reabilitacijos centrą, kur kare sužeistus žmones ruoš grįžimui į civilį gyvenimą. Kur nenueisi, matosi ukrainietiškos geltonai–žydros vėliavos, jas čia labai gerbia. Ukrainiečių tautai reikalinga pagalba ne tik daiktais bet ir žodžiu. Jiems taip pat labai svarbu žinoti, kad mes juos palaikome. Tai pilni gyvenimo troškimo žmonės, kurie brangina laisvę, nevengia gyvenimo sunkumų, visa jėga kabinasi į jį.

Kitą dieną vėl grįžom į sostinę, užsukom į savanorių centrą. Čia daromi maskuojantys tinklai, drabužiai, rūšiuojama labdara. Žiūri ir klausaisi jų, kokie jie pilni patriotiškumo, kaip jie myli savo tėvynę. Algį jie pažįsta seniai, sutiko kaip gerą savo draugą. Teko ten sutikti ir Lietuvos ambasados darbuotoją, kuris pamatęs mūsų autobusą, sustojo ir pašnekino.

Atlikę savo misiją, buvom išlydėti kaip geri draugai. Ukrainiečiams mūsų palaikymas jų kovoje yra labai svarbus. Užsukom į Maliutkos centrą, ten susitikom su „Špital Maidano“ vyr. gydytoju. Jo pasakojimų galima klausytis ir klausytis. Jis pasakojo, kaip priešai žalojo žmones, kaip jie važinėjo prie fronto linijos, rūpinosi ten gyvenančiais gyventojais, sužeistaisiais kariais, kokių planų jis turi ateičiai. MAIDANAS – tai Ukrainos širdis, kurios venomis teka ne kraujas, o pagrindinis jos maitintojas yra savanoriai, atsidavę ir mylintys savo tėvynę. Maliutkos centras įkurtas šalia Janukovičiaus buvusių namų, tvora ten žalios spalvos, bet priėjus arčiau įsitikini, kad tai kraujo spalva. Įsiklausius girdėti vaikų verksmas, žmonių aimanos. Tai, kas yra už šios tvoros, - sukurta per Ukrainos tautos skausmą. Manęs paklaustų kas yra Ukraina, aš drąsiai galiu pasakyti – tai vaiko juokas ir verksmas, tai motina, kurios sūnus lieja kraują, tai tėvas, kurio dukra nebegalvoja apie laimingos Šeimos sukūrimą, tai seneliai, kurių širdys plieninės pažinusios skausmą ir netektį. Kova už Ukrainą – tai kartu ir kova už Lietuvą. Tai jie ir už mus lieja savo kraują, pralaimės jie – pralaimėsim ir mes...

Audrius Brazauskas
Marijampolės būrio vado pavaduotojas

Daugiau nuotraukų iš renginio čia