Kovo 24 d. Pasieniečių klubo prezidentas Vaclovas Zabarauskas pasirašė bendradarbiavimo susitarimą su Generolo Povilo Plechavičiaus kadetų licėjaus direktoriumi Viktoru Dauniu.

Penktadienį Pasieniečių klubo aktyvas, vadovaujami prezidento V. Zabarausko lankėsi Kaune įsikūrusiame Generolo Povilo Plechavičiaus licėjuje (licėjus), kur įvyko susitikimas su licėjaus vadovais. Renginyje dalyvavo ir klubo garbės narys Algimantas Songaila bei valdybos nariai Valentinas Novikovas  ir Žydrūnas Karčiauskas.

Atnaujinta 2017-03-24 Skaityti čia 

Tokia antrašte pradedame spausdinti straipsnių seriją apie pirmuosius 1990-jų pasieniečius. Juos rengia Valstybės sienos apsaugos skyriaus darbuotoja ir mūsų klubo narė Loreta Dumbauskienė.

 Tai bus neilgi pasakojimai apie tuos mūsų kolegas, kurie į sienos apsaugą atėjo tuoj pat po Nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais. Šiuos žmones pakalbinsime pasidomėdami ir apie tai, kaip jiems sekasi dabar, ir paprašysime prisiminti anuos laikus.

Šių straipsnių pagalba norima pristatyti jaunesniajai pasieniečių kartai tuos, kurie stovėjo prie Valstybės sienos apsaugos tarnybos ištakų, kurie nepaisant grėsmių, neturėdami patirties, bet vedini ryžto ir pasiaukojimo, kartu mokėsi sienos apsaugos subtilybių, kartais ir iš savo klaidų. Jie buvo, yra ir visada bus tie - pirmieji pasieniečiai.

Kviečiame siūlyti tokius galimus pašnekovus, kuriuos pažįstate, kurie galbūt tebetarnauja VSAT ar gyvenime dabar yra pasirinkę kitą veiklą (rašykite ar skambinkite Prevencijos skyriaus vyresniajai specialistei Loretai Dumbauskienei).

Pirmas šios temos portretas – pasienietis Valdas Cinelis. Jis 1991 m. gegužės 19-ąją buvo vienoje pamainoje su Gintaru Žaguniu, kai šis tarnybos metu buvo nušautas Šalčininkų rajono Krakūnų kaime. 

V. Cinelis VSAT tebetarnauja iki šiol ir yra VSAT Varėnos rinktinės Tribonių užkardos jaunesnysis specialistas.

Lietuvos krašto apsaugos departamento (KAD) Pasienio apsaugos tarnyboje Valdas pradėjo tarnauti daugiau kaip prieš 26 metus - 1990 m. gruodžio 24 d.

V. Cinelis gimė 1969 m. rugsėjo 30 d. Prienų rajono Prienlaukio kaime. Mokėsi Prienų vidurinėje mokykloje, vėliau Marijampolės profesinėje įgijo staliaus – baldininko specialybę. Tačiau šios profesijos išbandyti taip ir neteko – tuoj po baigimo buvo pašauktas į kariuomenę.

Tarnybą pasienyje Valdas pradėjo grįžęs iš tarnybos sovietinėje armijoje. Atėjo savanoriu ir buvo pasiųstas saugoti sienos su Baltarusija Šalčininkų užkardos Krakūnų pasienio kontrolės poste (toliau – PKP, postas), Gintaro Žagunio vadovaujamoje pamainoje. Kartu su juo šioje pamainoje tarnavo Artūras Jasiulevičius ir Rimantas Bludnickas.

Per 1991 m. sausio įvykius visi Šalčininkų užkardos pasieniečiai buvo pasiųsti saugoti Lietuvos Vyriausybės pastato. Paklaustas, ar visi pareigūnai tapo Laisvės gynėjais, kai jau buvo žinoma apie kruvinus okupantų planus, Valdas šyptelėjęs atsakė, kad tie, kurie išsigando – iš tarnybos pasitraukė iš karto. Budėjimas Vyriausybės rūmuose truko apie 3 mėnesius. Tuomet šalčininkiečiai davė ir priesaiką Lietuvai – tai įvyko po kruvinosios nakties, sausio 12 d. KAD generalinio direktoriaus Audriaus Butkevičiaus kabinete.

Įtampai atslūgus, užkardos pasieniečiai toliau tęsė valstybės sienos apsaugą savo ruožuose. Tarnyba Krakūnų poste buvo gana rami. Kaimo gyventojai buvo draugiškai nusiteikę pasieniečių atžvilgiu. Tačiau po sausio įvykių pasireiškęs teroras pasienyje, deja, neaplenkė ir šalčininkiečių. Neramumai daugiausiai krėtė gretimą – Šalčininkų PKP, kuriame siautėjo agresyviu elgesiu pagarsėjęs Baltarusijos milicininkas Aleksandras Fijasas. V. Cinelio žiniomis, ne jis vienas sukeldavo provokacijas minėtame poste. Daugelį agresyvių antpuolių, kurių metu buvo sumušti pasieniečiai, sudeginti Šalčininkų ir Eišiškių postuose naudoti vagonėliai ir privatus pareigūnų transportas, padėjo įvykdyti ir priešiškai nepriklausomos Lietuvos atžvilgiu nusiteikę Šalčininkų policininkai (buvę sovietiniai milicininkai). Todėl į Šalčininkų PKP rotacijos pagrindu ne kartą buvo siunčiama ir G. Žagunio pamaina. Kaip sakė V. Cinelis, kadangi pasieniečiai buvo neginkluoti, kartais tarnybą vykdydavo kartu su Lietuvos policijos „Aro“ pareigūnais.

V. Cinelis su skausmu prisimena ir 1991 m. gegužės 19-osios nakties įvykius Krakūnuose, kai žuvo jo pamainos viršininkas ir tarnybos draugas Gintaras Žagunis. Tą naktį budėjo jis, Gintaras ir neseniai į jų pamainą įsiliejęs R. Bludnickas. A. Jasiulevičius sirgo ir tą dieną nedirbo. Pamainos viršininkas vakarop gavo nurodymą atjungti posto vagonėlyje elektrą, vagonėlį paslėpti ir iš posto pasišalinti (Vilniuje buvo gauta informacija, kad Šalčininkų pasienio ruože gali būti organizuojama provokacija - L.D. past.). Elektrą atjungus, nepavyko surasti transporto, kuris galėtų nutempti vagonėlį į saugią vietą ir iš posto pasieniečių išvežti neatvyko žadėtas autobusas. Tuomet G. Žagunis, kaip pamainos viršininkas, V. Cineliui ir R. Bludnickui paliepė paslėpus visą posto įrangą kaimo daržinėje pas vietinius gyventojus eiti ir patiems ten ilsėtis, o pats liko prie vagonėlio, sutarus, kad kas 2 val. bus keičiamasi. Pastebėjus įtartiną transportą, važiuojantį keliu, buvo sutarta pasitraukti prie kaimo pastatų, kad atrodytų tarsi vietinis gyventojas, nes pasieniečiai tuomet dar buvo neginkluoti. Tačiau pasieniečius daržinėje pažadino jau nebe kolega, o kaimiečių balsai, kurie rusų kalba svarstė, kad kažkur dar turi būti du pareigūnai, kad vienas nužudytas. Ilsėjęsi pasieniečiai kaip mat išspyrė velke užkištas daržinės duris ir atbėgę pamatė žuvusį savo tarnybos draugą. Kaimo gyventojai papasakojo, kad pasienietį nušovę žudikai atvažiavo prie posto vagonėlio ne nuo kelio, bet iš kaimo pusės, kas Gintarui turėjo pasirodyti, tarsi tai vietiniai gyventojai anksti išsirengė vykti į turgų, nes buvo sekmadienis.

Po G. Žagunio žūties jo pamainos vyrai daugiau į Krakūnų postą nebebuvo siunčiami. Juos, kaip, beje, ir kitus užkardos pasieniečius, pakaitomis, po savaitę, komandiruodavo į Lazdijus vykdyti valstybės sienos su Lenkija apsaugą. Ten sieną tebesaugojo sovietų pasieniečiai. Tačiau jokių incidentų su pastaraisiais nebuvo. Daugiau „komplimentų“, anot V. Cinelio, jie susilaukdavo iš vietinių kolegų pasieniečių ir muitininkų. Pastarieji šalčininkiečius net buvo praminę „juodosiomis beretėmis“ – dėl jų griežtos ir principingos laikysenos.

1992 m. Valdas buvo paskirtas Krašto apsaugos ministerijos Valstybės sienos apsaugos tarnybos Šalčininkų posto pamainos viršininku. Vėliau jis buvo perkeltas Varėnos rinktinės priklausomybėn. Darbas ypač palengvėjo, kai pasieniečiai buvo aprūpinti nauja technika, transporto priemonėmis, pastatyti stebėjimo bokštai. Bet bėgant laikui sistemos gedo ir seno, dabar yra diegiamos naujos. Savo profesinio pasirengimo kvalifikaciją V. Cinelis pasitvirtino 1999 m. pradžioje, baigęs kursus Pasienio policijos departamento Mokymo centre.

Šiuo metu Valdas tarnauja Varėnos rinktinės Tribonių užkardoje. Pagal rotaciją dirba punkte, geležinkelio PKP arba valstybės sienos ruože „žalioje juostoje“. Nors statutinio stažo pareigūnas turi per 30 metų, pagal Vidaus tarnybos statutą dar gali tarnauti 8-erius metus. Kaip pats pastebėjo, „jei leis sveikata“. Mat per ilgą tarnybos laiką atsirado ir kai kurie negalavimai. Nuo ilgo sėdėjimo (po 12 val.) visureigyje su termovizorine įranga neatlaikė pasieniečio stuburas – teko ilgai gydytis. Todėl dabar Valdas įsitraukė į žygeivių gretas ir dažnai traukia į pėsčiųjų žygius. Pirmas jam toks buvo žygis skirtas Gintaro Žagunio atminimui Dieveniškių apylinkėse bei „Pasieniečių keliais“ Medininkuose. Dabar Valdas dalyvauja ir kituose žygiuose, kuriuos organizuoja ir kitos visuomeninės organizacijos ar Lietuvos pėsčiųjų žygių asociacija. V. Cinelis taip pat yra aktyvus Pasieniečių klubo narys.

V. Cinelis yra apdovanotas Lietuvos Kariuomenės kūrėjo – savanorio medaliu. Už sąžiningą ir pavyzdingą tarnybą apdovanotas VSAT atminimo ženklais „Valstybės sienos apsaugai 90“, „Valstybės sienos apsaugai 95“; VSAT atminimo ženklais I, II, III laipsnio „Valstybės sienos apsaugoje 10 metų“, „Valstybės sienos apsaugoje 15 metų“, „Valstybės sienos apsaugoje 20 metų“; II laipsnio VSAT atminimo ženklu „Pavyzdingas pasienietis“, Pasieniečių klubo I ir II laipsnio atminimo ženklais „Buvome, esame, būsime“.

VSAT Pagėgių rinktinės Kudirkos Naumiesčio užkardoje iškilmingai paminėta prieš penkerius metus joje įkurto Jaunojo pasieniečio būrelio veiklos penkerių metų sukaktis.

Į trečiadienį organizuotą renginį atvyko VSAT Prevencijos skyriaus viršininkas Giedrius Mišutis, VSAT Sienos kontrolės organizavimo valdybos Nacionalinio koordinavimo centro vyriausiasis specialistas Artūras Čeida, Pagėgių rinktinės vadas Rimantas Timinskis, Bendrųjų reikalų skyriaus vedėja Lina Platūkienė, Šakių rajono savivaldybės Švietimo ir sporto skyriaus vedėjas Elvydas Pauliukėnas, Kudirkos Naumiesčio Vinco Kudirkos gimnazijos direktorius Romas Aikevičius, Kudirkos Naumiesčio užkardos Jaunojo pasieniečio būrelio įkūrėjas ir buvęs vadovas Vygintas Kuras, Kudirkos Naumiesčio Jaunųjų šaulių būrelio vadovas Tomas Vencius, Kudirkos Naumiesčio užkardos Jaunojo pasieniečio būrelio nariai, užkardos pareigūnai ir darbuotojai bei kiti svečiai.

Prie pat sienos su Rusija, Šakių rajone, veikiančioje Kudirkos Naumiesčio užkardoje renginio metu apie būrelį ir jo aktyvią penkerių metų veiklą, kalbėjo patys būrelio nariai bei užkardos vadas, kuris dabar vadovauja būreliui – Dainius Stepšys.

Pagėgių rinktinės vadas R. Timinskis džiaugėsi šio būrelio veikla, aktyvumu, pasieniečio profesijos populiarinimu jaunimo tarpe.

Už aktyvų dalyvavimą būrelio veikloje rinktinės vadas, vardinėmis dovanomis -apdovanojo aktyviausius būrelio narius – Elą Adomaitį ir Rūtą Kasparaitytę.

Rinktinės vadas pareiškė padėkas Erikui Černiauskui ir Tautrimui Černiauskui, visiems kitiems būrelio nariams įteikė Pagėgių rinktinės suvenyrus. Taip pat vadas įteikė aukštesnius laipsnius Pagėgių rinktinės pareigūnams, atvykusiems į šį renginį.

VSAT Prevencijos skyriaus viršininkas G. Mišutis savo kalboje nurodė, kas buvo padaryta, kad Jaunojo pasieniečio būrelio veikla būtų koordinuotesnė, kad būrelių vadovai bendrautų tarpusavyje bei dalintųsi gerąja patirtimi, kalbėjo apie būrelio veiklos viešinimą bei ateities perspektyvas dėl uniformų, finansavimo galimybių ir pan.

G. Mišutis Kudirkos Naumiesčio Jaunųjų pasieniečių būrelio vadovą D. Stepšį apdovanojo suvenyriniu VSAT ženklu, o būrelio nariams įteikė VSAT ženkliukus.

Šakių rajono savivaldybės Švietimo ir sporto skyriaus vedėjas E. Pauliukėnas savo kalboje pasidžiaugė moksleivių ir pasieniečių vykdoma veikla, jaunų žmonių pilietišku ugdymu. Už šią veiklą D. Stepšiui įteikė Šakių rajono savivaldybės padėką.

Kudirkos Naumiesčio Vinco Kudirkos gimnazijos direktorius R. Aikevičius gyrė iniciatyvas įgyvendintas idėjas, vaikų norą ir įsitraukimą į šio būrelio veiklą, taip pat nurodė galimybę šio būrelio veiklai gauti tikslinį valstybės finansavimą neformaliajam vaikų švietimui (NVŠ).

Rinktinės vadas ir kiti kalbėjusieji padėkojo ir pirmajam būrelio vadovui V. Kurui už jo iniciatyvą sukurti tokį būrelį ir sėkmingą šios idėjos įgyvendinimą. O V. Kuras savo pasisakyme vardino su kuo teko susidurti kuriant būrelį ir dėkojo tiems, kas palaikė jo norą.

Su Kudirkos Naumiesčio užkardos Jaunojo pasieniečio būrelio nuveiktais darbais, veikla, išvykomis susirinkusieji galėjo susipažinti nuotraukose, kurias atrinko ir paruošė peržiūrai patys jaunuoliai.

Renginį papuošė puikus moterų duetas iš Kudirkos Naumiesčio kultūros centro.

O kaip gimtadienis be torto ?

Kudirkos Naumiesčio užkardos vado pavaduotojas Giedrius Jesevičius, renginio pabaigoje, įnešė tortą su uždegtomis penkiomis žvakutėmis, kurias visi būrelio nariai užpūtė.

Ant torto buvo ir naujasis Kudirkos Naumiesčio užkardos Jaunojo pasieniečio būrelio logotipas.

Daugiau fotografijų čia

Klaipėdos būrio aktyviausi nariai š.m. kovo 3 d. vėl išsiruošė į žygį. Kai kuriems tai pirmas šių metų žygis pėsčiomis kitiems antras ir toks sutapimas, kad abu žygiai vyko naktį. Tikriausiai nereikia pasakoti, kad žygis dieną labai skiriasi nuo žygio naktį.

Šį kart Klaipėdiečiai vyko į naktinį pėsčiųjų žygį „Tauriečiai“ skirtą Tauro apygardos Birutės rinktinės partizanams atminti. Žygį organizavo Pėsčiųjų žygių asociacija. Žygio partneriai - Ežerėlio kultūros centras; Vytauto Didžiojo šaulių 2-oji rinktinė; Ežerėlio girininkija. Žygio vieta - Ežerėlio kultūros centras (Kauno g. 21, Ežerėlis, Kauno raj.). Žygeiviams parengtos trasos - 20 km ir 34 km.

Žygis vyko miškingomis Ežerėlio apylinkėmis, tik gaila kad šių girų grožiu mažai te pasigrožėjome, neskaitant prožektorių šviesoje pasirodančių medžių – daugiau nieko nesimatė. Tiesa organizatorių parengtoje trasoje buvo galimybė pažvelgti į 1863 m. sukilėlių kapus bei apžiūrėti du bunkerius, ties kuriais ir buvo įrengti tarpiniai kontroliniai punktai. Kontrolės punktuose buvo galima truputį atsipūsti, išgerti karštos arbatos. O vienam ir paragauti karštos „košsriubės“.

Žygis baigėsi – ruošiamės žygiui...

Daugiau fotografijų čia