Atnaujinta 2017-03-24 Skaityti čia 

Tokia antrašte pradedame spausdinti straipsnių seriją apie pirmuosius 1990-jų pasieniečius. Juos rengia Valstybės sienos apsaugos skyriaus darbuotoja ir mūsų klubo narė Loreta Dumbauskienė.

 Tai bus neilgi pasakojimai apie tuos mūsų kolegas, kurie į sienos apsaugą atėjo tuoj pat po Nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais. Šiuos žmones pakalbinsime pasidomėdami ir apie tai, kaip jiems sekasi dabar, ir paprašysime prisiminti anuos laikus.

Šių straipsnių pagalba norima pristatyti jaunesniajai pasieniečių kartai tuos, kurie stovėjo prie Valstybės sienos apsaugos tarnybos ištakų, kurie nepaisant grėsmių, neturėdami patirties, bet vedini ryžto ir pasiaukojimo, kartu mokėsi sienos apsaugos subtilybių, kartais ir iš savo klaidų. Jie buvo, yra ir visada bus tie - pirmieji pasieniečiai.

Kviečiame siūlyti tokius galimus pašnekovus, kuriuos pažįstate, kurie galbūt tebetarnauja VSAT ar gyvenime dabar yra pasirinkę kitą veiklą (rašykite ar skambinkite Prevencijos skyriaus vyresniajai specialistei Loretai Dumbauskienei).

Pirmas šios temos portretas – pasienietis Valdas Cinelis. Jis 1991 m. gegužės 19-ąją buvo vienoje pamainoje su Gintaru Žaguniu, kai šis tarnybos metu buvo nušautas Šalčininkų rajono Krakūnų kaime. 

V. Cinelis VSAT tebetarnauja iki šiol ir yra VSAT Varėnos rinktinės Tribonių užkardos jaunesnysis specialistas.

Lietuvos krašto apsaugos departamento (KAD) Pasienio apsaugos tarnyboje Valdas pradėjo tarnauti daugiau kaip prieš 26 metus - 1990 m. gruodžio 24 d.

V. Cinelis gimė 1969 m. rugsėjo 30 d. Prienų rajono Prienlaukio kaime. Mokėsi Prienų vidurinėje mokykloje, vėliau Marijampolės profesinėje įgijo staliaus – baldininko specialybę. Tačiau šios profesijos išbandyti taip ir neteko – tuoj po baigimo buvo pašauktas į kariuomenę.

Tarnybą pasienyje Valdas pradėjo grįžęs iš tarnybos sovietinėje armijoje. Atėjo savanoriu ir buvo pasiųstas saugoti sienos su Baltarusija Šalčininkų užkardos Krakūnų pasienio kontrolės poste (toliau – PKP, postas), Gintaro Žagunio vadovaujamoje pamainoje. Kartu su juo šioje pamainoje tarnavo Artūras Jasiulevičius ir Rimantas Bludnickas.

Per 1991 m. sausio įvykius visi Šalčininkų užkardos pasieniečiai buvo pasiųsti saugoti Lietuvos Vyriausybės pastato. Paklaustas, ar visi pareigūnai tapo Laisvės gynėjais, kai jau buvo žinoma apie kruvinus okupantų planus, Valdas šyptelėjęs atsakė, kad tie, kurie išsigando – iš tarnybos pasitraukė iš karto. Budėjimas Vyriausybės rūmuose truko apie 3 mėnesius. Tuomet šalčininkiečiai davė ir priesaiką Lietuvai – tai įvyko po kruvinosios nakties, sausio 12 d. KAD generalinio direktoriaus Audriaus Butkevičiaus kabinete.

Įtampai atslūgus, užkardos pasieniečiai toliau tęsė valstybės sienos apsaugą savo ruožuose. Tarnyba Krakūnų poste buvo gana rami. Kaimo gyventojai buvo draugiškai nusiteikę pasieniečių atžvilgiu. Tačiau po sausio įvykių pasireiškęs teroras pasienyje, deja, neaplenkė ir šalčininkiečių. Neramumai daugiausiai krėtė gretimą – Šalčininkų PKP, kuriame siautėjo agresyviu elgesiu pagarsėjęs Baltarusijos milicininkas Aleksandras Fijasas. V. Cinelio žiniomis, ne jis vienas sukeldavo provokacijas minėtame poste. Daugelį agresyvių antpuolių, kurių metu buvo sumušti pasieniečiai, sudeginti Šalčininkų ir Eišiškių postuose naudoti vagonėliai ir privatus pareigūnų transportas, padėjo įvykdyti ir priešiškai nepriklausomos Lietuvos atžvilgiu nusiteikę Šalčininkų policininkai (buvę sovietiniai milicininkai). Todėl į Šalčininkų PKP rotacijos pagrindu ne kartą buvo siunčiama ir G. Žagunio pamaina. Kaip sakė V. Cinelis, kadangi pasieniečiai buvo neginkluoti, kartais tarnybą vykdydavo kartu su Lietuvos policijos „Aro“ pareigūnais.

V. Cinelis su skausmu prisimena ir 1991 m. gegužės 19-osios nakties įvykius Krakūnuose, kai žuvo jo pamainos viršininkas ir tarnybos draugas Gintaras Žagunis. Tą naktį budėjo jis, Gintaras ir neseniai į jų pamainą įsiliejęs R. Bludnickas. A. Jasiulevičius sirgo ir tą dieną nedirbo. Pamainos viršininkas vakarop gavo nurodymą atjungti posto vagonėlyje elektrą, vagonėlį paslėpti ir iš posto pasišalinti (Vilniuje buvo gauta informacija, kad Šalčininkų pasienio ruože gali būti organizuojama provokacija - L.D. past.). Elektrą atjungus, nepavyko surasti transporto, kuris galėtų nutempti vagonėlį į saugią vietą ir iš posto pasieniečių išvežti neatvyko žadėtas autobusas. Tuomet G. Žagunis, kaip pamainos viršininkas, V. Cineliui ir R. Bludnickui paliepė paslėpus visą posto įrangą kaimo daržinėje pas vietinius gyventojus eiti ir patiems ten ilsėtis, o pats liko prie vagonėlio, sutarus, kad kas 2 val. bus keičiamasi. Pastebėjus įtartiną transportą, važiuojantį keliu, buvo sutarta pasitraukti prie kaimo pastatų, kad atrodytų tarsi vietinis gyventojas, nes pasieniečiai tuomet dar buvo neginkluoti. Tačiau pasieniečius daržinėje pažadino jau nebe kolega, o kaimiečių balsai, kurie rusų kalba svarstė, kad kažkur dar turi būti du pareigūnai, kad vienas nužudytas. Ilsėjęsi pasieniečiai kaip mat išspyrė velke užkištas daržinės duris ir atbėgę pamatė žuvusį savo tarnybos draugą. Kaimo gyventojai papasakojo, kad pasienietį nušovę žudikai atvažiavo prie posto vagonėlio ne nuo kelio, bet iš kaimo pusės, kas Gintarui turėjo pasirodyti, tarsi tai vietiniai gyventojai anksti išsirengė vykti į turgų, nes buvo sekmadienis.

Po G. Žagunio žūties jo pamainos vyrai daugiau į Krakūnų postą nebebuvo siunčiami. Juos, kaip, beje, ir kitus užkardos pasieniečius, pakaitomis, po savaitę, komandiruodavo į Lazdijus vykdyti valstybės sienos su Lenkija apsaugą. Ten sieną tebesaugojo sovietų pasieniečiai. Tačiau jokių incidentų su pastaraisiais nebuvo. Daugiau „komplimentų“, anot V. Cinelio, jie susilaukdavo iš vietinių kolegų pasieniečių ir muitininkų. Pastarieji šalčininkiečius net buvo praminę „juodosiomis beretėmis“ – dėl jų griežtos ir principingos laikysenos.

1992 m. Valdas buvo paskirtas Krašto apsaugos ministerijos Valstybės sienos apsaugos tarnybos Šalčininkų posto pamainos viršininku. Vėliau jis buvo perkeltas Varėnos rinktinės priklausomybėn. Darbas ypač palengvėjo, kai pasieniečiai buvo aprūpinti nauja technika, transporto priemonėmis, pastatyti stebėjimo bokštai. Bet bėgant laikui sistemos gedo ir seno, dabar yra diegiamos naujos. Savo profesinio pasirengimo kvalifikaciją V. Cinelis pasitvirtino 1999 m. pradžioje, baigęs kursus Pasienio policijos departamento Mokymo centre.

Šiuo metu Valdas tarnauja Varėnos rinktinės Tribonių užkardoje. Pagal rotaciją dirba punkte, geležinkelio PKP arba valstybės sienos ruože „žalioje juostoje“. Nors statutinio stažo pareigūnas turi per 30 metų, pagal Vidaus tarnybos statutą dar gali tarnauti 8-erius metus. Kaip pats pastebėjo, „jei leis sveikata“. Mat per ilgą tarnybos laiką atsirado ir kai kurie negalavimai. Nuo ilgo sėdėjimo (po 12 val.) visureigyje su termovizorine įranga neatlaikė pasieniečio stuburas – teko ilgai gydytis. Todėl dabar Valdas įsitraukė į žygeivių gretas ir dažnai traukia į pėsčiųjų žygius. Pirmas jam toks buvo žygis skirtas Gintaro Žagunio atminimui Dieveniškių apylinkėse bei „Pasieniečių keliais“ Medininkuose. Dabar Valdas dalyvauja ir kituose žygiuose, kuriuos organizuoja ir kitos visuomeninės organizacijos ar Lietuvos pėsčiųjų žygių asociacija. V. Cinelis taip pat yra aktyvus Pasieniečių klubo narys.

V. Cinelis yra apdovanotas Lietuvos Kariuomenės kūrėjo – savanorio medaliu. Už sąžiningą ir pavyzdingą tarnybą apdovanotas VSAT atminimo ženklais „Valstybės sienos apsaugai 90“, „Valstybės sienos apsaugai 95“; VSAT atminimo ženklais I, II, III laipsnio „Valstybės sienos apsaugoje 10 metų“, „Valstybės sienos apsaugoje 15 metų“, „Valstybės sienos apsaugoje 20 metų“; II laipsnio VSAT atminimo ženklu „Pavyzdingas pasienietis“, Pasieniečių klubo I ir II laipsnio atminimo ženklais „Buvome, esame, būsime“.