2022-06-26 Marijampolės ir Vilniaus būriai susitiko draugiškai paplaukioti pramoginiu laivu "Perlas".

Oras buvo palankus: švietė kaitri saulė, nei lašo lietučio. Susirinkusiuosius pasitiko laivo kapitonas, kuris visus pakvietė į denį. 

 

Kelionės metu Pasieniečių klubo valdybos pirmininkas atminimo dovanomis apdovanojo nusipelniusius klubo narius.

  

Laivas prisišvartavo prie Kačerginės miestelio prieplaukos, kur visų keliauninkų laukė garuojanti košė. 

Vakarop, kupini gerų emocijų, visi sugrįžo į Kauno senąją prieplauką.

 

 Daugiau fotografijų iš renginio čia

Marijampolės būrio informacija

Trečiadienį paminėtos 1940–ųjų sovietinės invazijos į Lietuvą pirmosios aukos, anuometinės Pasienio policijos pareigūno Aleksandro Barausko, 82-osios žūties metinės. Alytaus baro VI rajono Ūtos sargybos viršininko gyvybę užpuolikai nutraukė 1940 m. birželio 15 d.

Ceremonijoje jo žūties vietoje, Varėnos rajono Ūtos kaime, tradiciškai prisiminti tragiški to meto įvykiai, padėta gėlių prie pernai čia atidengto paminklo savo gyvybę paaukojusiam Lietuvos valstybės sienos gynėjui.

Prieš tai Šv. Mišios Senosios Varėnos Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje už nužudytą pasienietį buvo aukojamos mišios.

A. Barausko atminimą taip pat pagerbė Varėnos rajono meras Algis Kašėta, VSAT vadas generolas Rustamas Liubajevas, vidaus reikalų ministrės patarėja Agneta Ladek, kariuomenės, policjos šaulių atstovai, kiti svečiai, Pasieniečių klubo nariai.

Renginio metu apdovanoti tarnyboje pasižymėję Varėnos pasienio rinktinės A. Barausko užkardos pasieniečiai, o VSAT atminimo medalis „Aleksandras Barauskas 1899 – 1940“ šiemet įteiktas Krašto apsaugos savanorių pajėgų Dainavos apygardos 1-oji rinktinei, talkinusiai pasieniečiams atremiant Lukašenkos režimo inicijuotą hibridinę ataką.

Klubo nariai prieš renginį lankėsi Perlojoje, čia ant pasienio policininko A. Barausko kapo uždegė atminimo žvakę, bei pagerbė žuvusio pasieniečio atminimą. Po oficialių renginių lankėsi Klubo Varėnos būrio vado Gintauto Miškinio įkurtame Pasagų muziejuje.

Daugiau fotografijų iš renginio čia

Informacija iš www. pasienis.lt // Nuotarukos Loretos Dumbauskienės ir VSAT Komunikacijos sk.

Šiemet birželio 15-ąją minime pirmosios 1940 m. sovietų okupacijos aukos pasieniečio Aleksandro Barausko 82-ąsias žūties metines. Šis pasienietis buvo paskutinis žuvusysis prie nepriklausomos Lietuvos valstybės sienos tarpukario laikotarpiu. Prisiminkime ne tik šį pareigūną, bet ir kitus sienos saugotojus, paaukojusius savo gyvybes tuo neramiu laikotarpiu.

„Kiekvienas darbas reikalauja aukų, gi čia, saugodami savo tėvų žemę, nemaža ir Jūsų draugų yra paaukoję savo gyvybes… Ir ne kartą tyrame lauke ar gojely priešo kulkos perverti ir kraujuose paplūdę, be draugų, be giminių, skausmuose, šaltyje ar lietuje mirdavo Jie už Šventą Tėvynės žemę…“ (iš vidaus reikalų ministro Lietuvos kariuomenės ats. plk. Stepono Rusteikos 1934 m. sausio 1 d. įsakyme Nr. 2 kreipimosi į Pasienio policijos tarnautojus; „Policija“, 1934, Nr.1-2, p.2.)

1920 m. žuvo pirmasis pasienietis, neautralios zonos milicininkas Jonas Pupeikis.

Susirėmime su lenkais Širvintų apylinkėse žuvo:

1921 m. lapkričio 18 d. neautralios zonos milicininkas Edvardas Karčiauskas,

1922 m.  birželio 13 d. neautralios zonos 2-ojo rajono milicininkas Aleksandras Molis,

1923 m. sausio 5 d. Avižinės km., Zarasų aps. – neautralios zonos 2-ojo rajono milicininkas Vincas Pipiras.

Lietuvos ir Latvijos siena buvo ramiausia, tačiau ir šioje atkarpoje būta tragiškų įvykių:

1926 m. kovo 24 d. naktį, vykdydamas įsakymą surasti ir sulaikyti kontrabandininkus, žuvo pasienio policijos Kretingos baro eil. sargybinis Bronius Bogučianskas.

1935 m. birželio 23 d., eidamas savo pareigas, žuvo Pasienio policijos Rokiškio baro Pasabutės rajono policininkas Antanas Mekuška.

Klaipėdos krašte per gana trumpą nepriklausomos Lietuvos gyvavimą aštuoni šio krašto pasienio policininkai padėjo galvas, saugodami savo valstybės sienas ir kovodami su kontrabandininkais:

1925 m. balandžio 3 d. susirėmime su kontrabandininkais tarp Šventosios ir Karklininkų  žuvo Klaipėdos krašto pasienio policijos jaunesnysis vachmistras Mikas Labokaitis.

1925 m. gegužės 10 d. kontrabandininkų auka tapo Klaipėdos krašto pasienio policijos vachmistras Valnickas.

1926 m. balandžio 11 d. ieškodami kontrabandininkų paslėpto jūroje spirito, nuskendo trys pasieniečiai: vachmistrai Jurgis Bertulis, Antanas Strazdas ir pasienio policijos sargybinis Albertas Šakaitis.

1934 m. balandžio 27 d. grumtynėse su ginkluotais kontrabandininkais žuvo kovų dėl Nepriklausomybės dalyvis, Vyčio kryžiaus kavalierius Klaipėdos krašto pasienio policijos Rusnės rajono vachmistras Petras Tenys.

Tarnybos sąlygos valstybės sienos eiliniams sargybiniams (vachmistrams) buvo sunkios, o ypač Klaipėdos krašte, kur buvo didelė oro drėgmė, įmirkusi žemė, stiprūs vėjai, pervargimas, nuolatinė įtampa sargyboje būdavo įvairių susirgimų ar nelaimingų atsitikimų, net mirčių priežastimi.

Sargybos poste nuo širdies priepuolio mirė Pasienio policijos Šakių baro I-ojo rajono policininkas Jonas Martišius.

1938 m. liepos 2 d. eidamas sargybą, dėl nelaimingo atsitikimo (nutrenktas žaibo iškrovos) poste žuvo Pasienio policijos Vilkaviškio baro 6-ojo rajono policininkas Jonas Matijošaitis.

Daugiausia Lietuvos pasienio policijos policininkų 1920-1940 m., vykdydami savo pareigas žuvo prie demarkacijos (administracijos) linijos:

1924 m. rugsėjo 27 d. žuvo Pasienio policijos Ukmergės baro 3-ojo rajon vyresn. sargybinis Jonas Baltrūnas. Jis buvo nukautas iš šaunamojo ginklo nežinomo piktadario.

1927 m. birželio 5 d. Navasadų km., Libavo vls., Marijampolės aps. nenustatytų asmenų iš pasalų buvo nužudytas pasienio policijos Seinų-Marijampolės baro I-ojo rajono sargybinis Petras Varkevičius bei buvo mirtinai sužeistas to paties rajono sargybinis Vincas Sankauskas.

1927 m. rugsėjo 15 d. ties Gubavos dvaru, Salako vls., lenkų pasieniečio buvo nukautas Pasienio policijos Zarasų baro 2-ojo rajono sargybinis Justas Narkūnas.

1927 m. gruodžio 31 d. nuo pavaldinio, nepanorusio eiti sargybon Naujųjų metų naktį, pakeltos rankos tragiškai žuvo Pasienio policijos Trakų baro 6-ojo rajono 4-osios sargybos viršininkas Juozas Maleravičius.

1928 m.  rugsėjo 18 d. naktį perėjusiems per administracijos liniją ginkluotiems nusikaltėliams ir jiems įsiveržus į būstinės patalpas,  buvo mirtinai sužeistas budėjęs Pasienio policijos Trakų baro Vievio r.  sargybinis Ignas Saliamonas. Žudikai pagrobė pasieniečių ginklus ir pabėgo į kitą administracijos linijos pusę. Sunkiai sužeistas pasienietis mirė ligoninėje rugsėjo 26 d.

1929 m. balandžio 12 d. savo bute Raketijos km. Liubavo vls. buvo užpultas pasienietis Klemensas Želionis. Nenustatyti nusikaltėliai vakare šovė pro buto langą, paskui metė į kambarį vieną po kitos dvi granatas bei sunkiai sužeidė pasienietį, kuris kitą dieną ligoninėje mirė.

1931 m. spalio 10 d. lenkų pasieniečių iš pasalų buvo nukautas Trakų baro 5-ojo rajono 4-osios sargybos sargybinis Jurgis Kybartas.

1933 m. kovo 23 d. dviejų plėšikų buvo užpultas ir sunkiai sužalotas, o po kelių mėnesių nuo sužeidimų mirė Pasienio policijos Ukmergės baro I-ojo rajono 3-iosios sargybos policininkas Jonas Leščius.

1936 m. gegužės 28 d., eidamas tarnybą prie administracijos linijos, lenkų pasienio sargybų šūviais buvo mirtinai sužeistas Pasienio policijos baro 6-ojo rajono eil. policininkas Andrius Lazakevičius.

1937 m. rugpjūčio 6 d. prie administracijos linijos kontrabandininko auka tapo Pasienio policijos Seinų-Marijampolės baro 1-ojo rajono eil. policininkas Jonas Aleksandravičius.

1938 m. rugsėjo 8 d. eidamas sargybą mirė Pasienio policijos Seinų-Marijampolės baro 1-ojo rajono eil. sargybinis Antanas Petrauskas.

Paskutinė nepriklausomos Lietuvos valstybės sienos apsaugos auka (pirmoji rusų raudonosios armijos – sovietų okupacijos auka) buvo Pasienio policijos Alytaus baro VI rajono 2 (Ūtos) sargybinis viršininkas vyresn. policininkas Aleksandras Barauskas.

1940 birželio 15-osios naktį, apie 3 val. 40 min., Ūtos km. (Varėnos r.) į Pasienio policijos sargybos būstinę – namą, kurio vienoje pusėje buvo būstinė, o kitoje pusėje gyveno (nuomojosi) Aleksandras Barauskas su šeima, pasipylė šūviai iš miško, esančio už keliolikos metrų nuo namo. Iš automatinių šautuvų ir kulkosvaidžio šaudė apie 20 raudonarmiečių grupė, slapta perėjusi Lietuvos valstybės sieną. A. Barauskas šūvių staiga pažadintas dar spėjo su žmona paslėpti namo rūsyje dvi mažametes dukreles bei du atėjusius gauti užduoties kitai pasienio apsaugos pamainai pasieniečius. Po kurio laiko pasigirdus granatos sprogimui, į sargybos būstinę įsiveržė šeši ginkluoti užpuolikai. Jie puolė sargybos viršininką ir pradėjo tempti jį į kiemą. Vyrą gelbėjusiai žmonai Onai Barauskienei buvo trenkta per galvą šautuvo buože. Nuo šio smūgio ji prarado sąmonę ir sukniubo. A. Barauskas priešinosi užpuolikams. Vienas iš užpuolikų kirto kardu, bet pasienietis atrėmė kirtį kaire ranka. Jam buvo nukirsti keli šios rankos pirštai. Po to buvo smogta dar kartą kardu. Kai A. Barauskas sužeistas nugriuvo, tada dar buvo šauta į galvą. Užpuolikai įvykdę smurtą, po kruvino susidorojimo skubiai pasišalino – pasitraukė savo pusėn. Kieme liko mirtinai sužeistas sargybos viršininkas ir du dideli kraujo klanai. 2-os pasienio sargybos pasieniečiai savo viršininką A. Barauską, dar rodžiusį gyvybės ženklus, paguldė į surastą paprastą vežimą ir vežė jį pas gydytoją, tačiau kelyje Aleksandras Barauskas mirė.

Lietuvos Respublikos tarpukario Pasienio policija buvo pirmoji krašto institucija, kuri patyrė sovietinės armijos smurtą, o  kiek vėliau tą pačią 1940 m. birželio  15-osios rytą prasidėjo ir Sovietų Sąjungos ginkluotųjų pajėgų suplanuotas nepriklausomos Lietuvos puolimas.

Te praeitis liudija, o mes – Lietuvos valstybės sienos apsaugos tarnybos pasieniečiai,  tarnautojai nepamirštame, išlaikome atmintyje ir pagerbiame tuos pasieniečius, kurie paaukojo savo gyvybę už Tėvynę Lietuvą!

(Šaltinis: A.Balaišis, A. Dubikaitis, G. Mišutis, G. Surgailis, V. Voveris „Lietuvos valstybės sienos apsaugos istorija“, 2010 m., Vilnius; nuotraukų koliažai: Jurgis Kybartas iš „Policija“, 1931 m. ir S. Andriušio kolekcijos, Aleksandras Barauskas iš Pasieniečių muziejaus ir Lietuvos valstybės centrinio archyvo nuotraukų)

Pranešimo autorė - Vesta Juozapaitytė

Teksto ir nuotraukų autorė  Vesta Juozapaitytė | 

Deja, koronavirusas niekur toli neatsitraukė – praėjusį antradienį turėjęs įvykti Vilniaus miesto „Atviro Rato“ spektaklis „Juoda-Balta“ dėl aktoriaus ligos buvo perkeltas į rudenį, o daugiau nei pusei šimtui VSAT darbuotojams bei Pasieniečių klubo nariams, kurie jau buvo įsigiję bilietus, buvo pasiūlytos kelios alternatyvos: sekmadienį  žiūrėti  spektaklį  „Lietaus žemė“,  rudenį  – „Juoda-Balta“ arba susigrąžinti pinigus. Darbuotojai maždaug tolygiai ir pasiskirstė į tris dalis.

Nepaisant nemalonios žinios dėl į rudenį perkelto spektaklio, nustebino pačių pasieniečių tolerantiška reakcija: dauguma, nors ir apgailestavo, jog jau buvo nusiteikę teatrui, bet nepriekaištavo, o kai kas net pašmaikštavo: „…kaip gi taip? Kelnės išlygintos, batai nublizginti, suknelė paruošta…“, ar net pateikė tikslius statistinius duomenis: „…šiandien skaičiau spaudoje, jog Lietuvoje nustatyta tik 30 naujų koronaviruso atvejų ir pasitaikyk taip, kad vienas iš jų, būtent, šio teatro aktoriui ir dar spektaklio išvakarėse…“. Dėkui kolegoms už humoro jausmą ir supratingumą – tai atperka visus organizacinius vargus!

Grupelė pasieniečių su savo artimaisiais pasirinkę vieną iš alternatyvų ir sekmadienį atvykę į spektaklį  „Lietaus žemė“, pradžioje maloniai šnekučiavosi tarpusavyje teatro prieigose, o vėliau – susirinkę salėje kartu su aktoriais ir kitais žiūrovais atsistojo ir tylos minute pagerbė kare Ukrainoje žuvusius ukrainiečius.

Žiūrovai, ratu susėdę pačioje scenoje specialiai jiems paruoštose vietose – per nedidelį atstumą nuo aktorių stebėjo spektaklį, kuris truko beveik dvi valandas. Tačiau laikas neprailgo – prabėgo akimirksniu, nors aštuoni aktoriai minimaliai naudodami scenos rekvizitus bei per šį laiką įtaigiai ir savitai suvaidinę daugybę įvairių personažų, sugebėjo aprėpti laikotarpius nuo nepriklausomos Lietuvos tarpukario iki pokario, partizaninio karo bei trėmimų į Sibiro platybes ir grįžimo atgal į Lietuvą po tremties. Lietuvoje Birželio 14-oji ir 15-oji minimos kaip atmintinos – Gedulo ir Vilties bei okupacijos ir genocido dienos, tad spektaklio peržiūra pačiu laiku.

„Tie, kas neatsimena  praeities klaidų, yra pasmerkti jas pakartoti.“ (George Santayana)

Spektaklio režisierius Aidas Giniotis apie „Lietaus žemę“: „Lietaus žemė“ – tai istorijos, žmonių likimai, tam tikras laikotarpis, kuris buvo artimas mūsų tėvams, seneliams, kurį mes pažįstame iš kažkokių oficiozų, straipsnių, mokyklos vadovėlių, tačiau kad visa tai yra šalia mūsų, suvokiame labai sunkiai. „Lietaus žemė“ – tarsi nori priminti, kad viskas gali bet kada pasikartoti, galbūt ne taip pat skausmingai, tačiau ekstremali situacija visada yra potenciali. Kalbu apie karo metus, apie jaunus žmones, kurie ėjo į armiją, į miškus. Ir nebūtinai tai gali būti pritaikoma tarpukario ar pokario metams, tiesiog norisi paklausti kaip mūsų žemės žmogus elgtųsi bet kokioje ir ypač neprognozuojamoje situacijoje. Ši karo metų tema Lietuvoje yra liečiama labai kategoriškai – per teisiųjų ir neteisiųjų puses. Man norėjosi į visa tai pažiūrėti iš žmogiškosios pusės, pavyzdžiui, kaip žmogus prieina prie vieno ar kito sprendimo ir kaip tie sprendimai keičia jo likimą.”

Vilniaus pasienio rinktinės Pavoverės PU pasienietis Mečislav Dubicki po spektaklio dėkojo: „Labai, labai įdomus spektaklis, labai patiko aktorių vaidinimas, super. Į „Juoda- Balta“ spektaklį irgi eisime, kai tik organizuosite. O šiam kartui didelis dėkui Jums už organizuotą šį spektaklį!“

Tikimės, jog spektaklis „Lietaus žemė“ nepaliko abejingų ir daugiau žiūrovų-kolegų bei jie pasidalins įspūdžiais su bendradarbiais gyvai – „iš lūpų į lūpas“. O rudenį pakviesime pasieniečius ir į kitą režisieriaus A. Giniočio spektaklį „Juoda-Balta“, kuris pasakos jau apie vėlesnius kovos už Lietuvos nepriklausomybę ir laisvę laikus. Tai – lyg „Lietaus žemės“ tęsinys, lyg „antra serija“…

Iki sekančių susitikimų Vilniaus miesto „Atviro rato“ teatre rudenį! Lauksime visų pasieniečių, neabejingų teatrui ir istorijai!