Šie Giedrės dainos žodžiai šiuo metu dažnai sukasi mano mintyse. Labai artimi. Taip, vakarykštė diena - buvo net perpildyta įspūdžiais.

Prieš kelias savaites "pakutenau" padus savo žygeivių kompanijai, kuri dėl įvairiausių savų reikalų, rūpesčių buvo nustojusi žygiuoti kartu. Bet, mano pačios nuostabai, atsišaukė žygiuotojai į mano pasiūlytą tradicinį žygį "Pasieniečių keliais" Medininkuose. Ėmėme organizuotis. O jau tada ir pati išsigandau savo "drąsos" - mūsų laukė 21 km, kai mano šių metų rekordai tik 12 - 14 km. Dvigubai tiek... Bet trauktis nebebuvo kur. Juolab, kad mano žygeivių kompanija irgi ne pačios geriausios "sportinės" formos... Tai mane guodė. Žinojau, kad jei ką - galėsime atsitraukti tuomet, jei taps nebepakeliama žygiuoti. Na ir kas be ko - išriedėjome į kitą Lietuvėlės pakraštį. Visi sutarėme, kad jei ką - pasuojame, kai tik kam nors iš mūsų to prireiks.

Ar to prireikė? Neee! Vakar "sužygiavome" visus 24 km! Tiek rodė telefono programėlė. Bet įspūdingiausia buvo tai, kad mūsų žygeivių "kuratorius", kuris niekada nežygiuodavo kartu su mumis, o "dirbdavo" labiau vairuotoju, fotografuotoju, siurprizų darytoju, vakar nusprendęs simboliškai mus palydėti į tolimą žygį, besišnekučiuojant nukulniavo 7 km. Na, atgal grįžti kaip ir nebėra prasmės - nusprendė. Ir ką. Turi savo pirmąjį žygį "Pasieniečių keliais"!

Žinoma, skaudėjo mums viskas, kas tik begali skaudėti. Po žygio atrodėme it robotai, savo eisenomis linksmindami visus sutiktuosius savame "robotų" kelyje... Bet tai tik fizinis skausmas. Jis ryt - poryt praeis. Širdyje labai gera. Puiki kompanija, kvepianti Lietuvos gamta, net baisulinga liūtis ties Vilniumi, o jau įvažiuojant į Klaipėdą - Čiurlioniškas saulėlydis. Esu laiminga.

Nors vakar vieni kitiems jau padėkojome už TĄ laiką kartu, tačiau noriu dar parašyti - kurkime kartu tokius prisiminimus. Lai jie nuolat pildosi mūsų dienose!

2024 05 25, Medininkai