Trečiadienį Valstybės sienos apsaugos tarnybos Vilniaus pasienio rinktinės pareigūnai dalyvavo pasieniečio Jurgio Kybarto 92-ųjų žūties metinių minėjimo renginiuose.

Spalio 4-ąją žuvusio pasieniečio atminimą pagerbė Valstybės sienos apsaugos tarnybos Vilniaus pasienio rinktinės vadas Darius Škarnulis, pavaduotojas Andrius Kazlauskas, pasieniečiai, Elektrėnų savivaldybės, Neries regioninio parko vadovai, Pasieniečių klubo atstovai, Baltamiškio bendruomenės narys, mokiniai ir kiti svečiai.

Į garbės sargybą prie paminklo stojo VSAT Vilniaus pasienio rinktinės Lavoriškių ir Kenos pasienio užkardų pasieniečiai, jiems vadovavo Lavoriškių pasienio užkardos vado pavaduotojas Deimantas Gurstis. Minėjimo ceremonija pradėta prie Jurgio Kybarto kapo, esančio Vievio kapinėse. Žuvusiojo atminimas pagerbtas tylos minute, prie paminklo renginio dalyviai padėjo gėlių puokštes, uždegė gedulo žvakes. Gėlės padėtos ir Vievio kapinėse, kur J. Kybartas atgulė amžinojo poilsio.

Vėliau minėjimas tęsėsi Baltamiškio kaime, Vievio rajone, – pasieniečio Jurgio Kybarto žūties vietoje. Nuaidėjus atminimo salvėms, žodį tarė Valstybės sienos apsaugos tarnybos Vilniaus pasienio rinktinės vadas D. Škarnulis kalbėdamas apie istoriją, didvyrius, įkvėpusius ir saugojusius mūsų saugumą: ,,Kaskart, kai susiduriame su iššūkiais, kai eilinį kartą su nerimu žvalgomės į tai, ką gali atnešti rytojus, kai kaupiame jėgas, tikėdamiesi, kad jų neprireiks žūtbūtinei kovai, mes galime atsiremti į šio pasieniečio gyvenimo istoriją ir semtis iš jos įkvėpimo”.

Elektrėnų savivaldybės Meras linkėjo, kad Jurgio Kybarto gyvenimo pavyzdys parodytų mums drąsos ir pareigos tėvynei prasmingumą. Spalio 4 d. suėjo 92-eji, kuomet tarnybos vietoje buvo nužudytas Pasienio policijos Trakų baro 5-ojo rajono 4-osios sargybos sargybinis Jurgis Kybartas. Lenkų pasieniečiai jį nužudė 1931 m. spalio 4 d. prie administracinės linijos ties Bražuolės upeliu, kur dabar yra Elektrėnų savivaldybės Baltamiškio kaimas. Laikinoji siena su lenkų okupuotu Vilniaus kraštu tais laikais buvo pažymėta medžio kartimis, vadinamomis gairėmis. Tačiau realybė buvo tokia, kad būtent prie tokiomis gairėmis nužymėtos demarkacinės linijos ne vienas pasienietis paguldė savo galvą už Lietuvą. Toks likimas ištiko ir J. Kybartą.

Kaip pastebėjo istorikas Olijardas Lukoševičius, tokie įvykiai prie demarkacinės-administracinės linijos buvo reti – nuo 1927 m. iki 1939 m. rugsėjo žuvo 7 pasieniečiai.

Teksto autorė – Dovilė Sabaliauskienė (VSAT)