Pasieniečių klubui – 20 metų!

Priešistorė

Pokalbis su Loreta Dumbauskiene (I dalis)

Artėjant Pasieniečių klubo veiklos 20-mečio jubiliejui, VSAT Komunikacijos skyriaus vyriausioji specialistė Vesta Juozapaitytė kalbina šio klubo pagrindinę iniciatorę – vieną iš įkūrėjų, buvusią ilgametę VSAT viešųjų ryšių specialistę bei Pasieniečių muziejaus vedėją Loretą Dumbauskienę.

– Nuo 2002 metų vasario, kai pradėjote tarnybą VSAT muziejaus vedėjos pareigose, vėliau dirbote vyriausiąja viešųjų ryšių specialiste (iki 2020 metų vasaros), inicijavote daug svarbių, įdomių projektų, dalinotės su pasieniečiais savo kaip istorikės specialistės bei gidės, muziejininkės žiniomis ir patirtimi. Be abejonės, vienas iš įsimintinų, Jūsų inicijuotų bei įgyvendintų darbų – 2003 m. kovo 6 d. įkurtas Pasieniečių klubas, kuris šiemet mini 20-ies metų jubiliejų. Sveikinimai Jums ir visiems Pasieniečių klubo nariams! Gal galėtumėte kiek plačiau papasakoti apie šio klubo sukūrimo priešistorę? Apie ją niekur nerašyta, tad įdomu, kaip viskas prasidėjo?

– Darbą VSAT pradėjau muziejaus vedėjos pareigose. Tuo metu Pasieniečių muziejus jau buvo įkurtas. Jo patalpose buvo sustatyti nauji baldai – spintos eksponatams, bet daugiau nieko. Pasieniečių muziejaus įkūrimas – buvusio VSAT darbuotojo, tuomet jau pensininko, dabar – šviesios atminties, dm. pulkininko leitenanto Algio Balaišio nuopelnas. Jo dėka muziejus buvo oficialiai įregistruotas Lietuvos žinybinių muziejų registre. A. Balaišis buvo surinkęs šiek tiek vertingos dokumentinės medžiagos iš pasienio rinktinių, ieškojo medžiagos Lietuvos centriniame valstybės archyve apie prieškario pasieniečius, pirmuosius sienos sargus, tačiau eksponatų nei muziejaus ekspozicijos dar nebuvo. Viską reikėjo po truputį surinkti ir užpildyti vitrinas.

 Savo darbo pradžioje į pagalbą ir pasikviečiau Algį Balaišį, kuris mane supažindino su Jonu Algimantu Paužoliu, buvusiu pasienio tarnybos vadu. Pastarasis patarė susipažinti su klaipėdiečiu Romu Tučkumi, vienu iš pirmųjų pasieniečių, kuris turėjo savo kolekciją iš įvairių ženklų, emblemų, aprangos detalių. Ten buvo ir pirmieji pasieniečių raiščiai (kol nebuvo uniformų), beretės ir kita atributika. Aš pasiskolinau šią R. Tučkaus kolekciją ir parengiau Pasieniečių muziejuje pirmąją parodą.

Iš VSAT darbuotojų pavyko sužinoti, kad tuomet tarnybos Sienos apsaugos valdybos viršininko pavaduotoju dirbęs Rolandas Česiūnas kolekcionuoja įvairiausių laikotarpių asmens tapatybės dokumentus. Sutarus su juo, parengiau dar vieną – antrąją parodą „Asmens tapatybę patvirtinantys dokumentai“. Taip šiomis dviem ekspozicijomis užpildžiau tuščias Pasieniečių muziejaus spintas ir pasidžiaugiau: „Valio, darbo pradžia yra!“

Tačiau to buvo negana – reikėjo ir toliau mąstyti, kaip įrengti pastovias ekspozicijas, kaip plėtoti Pasieniečių muziejaus veiklą. Kadangi turėjau nemažai patirties ir žinių – esu diplomuota istorikė bei prieš įsidarbinat VSAT, dirbau Signatarų namų muziejaus vadove, tad drąsiai „yriausi į priekį“ ieškodama naujų, įdomių eksponatų, buvusių pasieniečių ir jų istorijų. Pirma mintis buvo, jog reikia sutelkti buvusius pirmuosius pasieniečius (savanorius, 1990 m. nuo rugsėjo–spalio mėn. stojusius tarnauti į Krašto apsaugą), kurie savo tarnybos pradžioje neturėjo beveik nieko: nei uniformų, nei ginklų, nei skiriamųjų ženklų.

                             PAT paradas, 1991 m. lapkritis. V. Juraičio nuotr.

Pasieniečių muziejumi pradėjo domėtis vis daugiau asmenų. Vienas pirmųjų atnešęs ir padovanojęs muziejui savo uniformą – J. A. Paužolis, kitas – buvęs tarnybos vadas Audronius Beišys, taip pat padovanojo savo uniforminę aprangą.

Sužinojęs, jog yra toks Pasieniečių muziejus, į mane kreipėsi buvęs pasienietis Jonas Rimkevičius, kuris domėjosi istorija ir bendradarbiavo su Lietuvos kariuomenės žurnalo „Kardas“ leidėjais. Jis taip pat pasidalino savo tarnybos relikvijomis. Taip po truputį pradėjo kauptis nauji (seni) eksponatai, įvairios istorijos.

             Iš kairės: Jonas Rimkevičiaus, Vytautas Vaickus ir Jonas Algimantas Paužolis

Matydami, jog daugėja eksponatų ir pasieniečių istorija besidominčių žmonių bei norėdami juos visus sutelkti, mes keturiese: A. Balaišis, J. A. Paužolis, J. Rimkevičius ir aš, sutarėme suburti pasieniečius ir įsteigti Pasieniečių klubą. Pirmiausia, visi keturi kreipėmės į tuometinį VSAT vadą Algimantą Songailą ir papasakojome jam šią idėją. A. Songaila entuziastingai mus palaikė ir padrąsino žengti pirmyn su puikia idėja, o ir kiti darbuotojai atsiliepė į šį pasiūlymą labai geranoriškai. Dauguma norėjo žinoti, kaip pasienio tarnyba kūrėsi, vystėsi ir tobulėjo. Nuo 1990-ųjų jau buvo praėję 13 metų – nemažas laiko tarpas, norėjosi įamžinti istoriškai svarbius faktus, eksponatus; sutelkti pasieniečius veteranus.

                   A. Balaišis, J. A. Paužolis, J. Rinkevičius, L. Dumbauskienė

Tad 2003 m. pradžioje mes keturiese surašėme iniciatyvinės grupės protokolą bei pradėjome rinkti žmonių sąrašus su kontaktais, o konkrečią dieną pakvietėme juos į steigiamąjį susirinkimą. Tiesa, iki steigiamojo susirinkimo kovo 6 d. dar buvo vienas – parengiamasis (arba iniciatyvinis) susirinkimas. Tuomet buvo nuspręsta parengti pirmuosius teisinius dokumentus (įstatus) – ir tik tada šaukti steigiamąjį susirinkimą.

                         Iniciatyvinės grupės parengiamasis susirinkimas, 2003 m.

Taip per vienerius metus nuo mano darbo pradžios pasienio tarnyboje subrandinome idėją. Kartu su prisijungusiais iniciatyviais pasieniečiais parengėme klubo įstatus ir pradėjome įgyvendinti klubo įkūrimo planą. Kuriant Pasieniečių klubo teisinę bazę daug padėjo tarnybos teisininkė Birutė Ciunienė, vėliau gerokai prisidėjo ir šiuo metu teisiniais bei organizaciniais klubo klausimais konsultuoja ir dirba ilgametis klubo valdybos pirmininko pavaduotojas Artūras Čeida.

                             Artūras Čeida 2013 m., Kazimieras Luneckas, 2018 m. 

Gana anksti į būsimo Pasieniečių klubo veiklą įsijungė anuomet VSAT Aptarnavimo centro viršininku dirbęs, dabar jau veteranas Kazimieras Luneckas. Būtent jis buvo labai iniciatyvus ir organizuotas bei pakvietė į klubą nemažai žmonių. Jis pažinojo labai daug buvusių, nebetarnaujančių pasieniečių, tad aktyviai agitavo visus jungtis į mūsų bendrą organizaciją.

2003 m. kovo 6 d. steigiamojo Pasieniečių klubo susirinkimo metu dalyvavo pirmoji šio klubo iniciatorių 52 asmenų grupė (nors ir ne visi jie tapo klubo nariais).

                                     Pasieniečių klubo steigėjai, 2003 m.

Pirmajame susirinkime buvo patvirtinti klubo įstatai, išrinkta valdyba, revizijos ir etikos komisijos, iždininkas, patvirtinti klubo emblemos ir vėliavos eskizai.

Vadovauti klubui buvo išrinktas Lietuvos kariuomenės dm. pulkininkas leitenantas Algis Balaišis, kuris sėkmingai vadovavo 8-erius metus (2003–2011 m.).

                                                                 Algis Balaišis

Pasieniečių klubo steigiamojo susirinkimo metu buvo įkurta ir patvirtinta Etikos komisija. 2011 m. klubo visuotiniame susirinkime priimtas klubo Etikos kodeksas. Nuo pat Etikos komisijos įkūrimo pradžios, ilgus metus jai sėkmingai vadovavo J. A. Paužolis. 2021 metais pasikeitė komisijos pirmininkas, ir šiuo metu Etikos komisijai vadovauja Vytautas Strolia. Etikos komisijos tikslas – spręsti įvairias vidines problemas, kontroliuoti klubo nario mokesčio surinkimą, nuspręsti, ar tinkamas siūlomas asmuo priimti į klubo narius, kam skirti apdovanojimą ir kiti klausimai.

                                                  Jonas Algimantas Paužolis

– Ar pačiai buvo drąsu pradėti kurti Pasieniečių klubą neturint jokios panašios patirties?

– Aš asmeniškai nejaučiau jokios baimės, nes buvo besąlygiškas bendraminčių ir tuometinės VSAT vadovybės palaikymas, o ir turėjau patirties dirbdama Signatarų namuose. Ten buvo įkurtas „Vasario 16-osios“ klubas, vienijęs signatarų palikuonis, veikė „Kovo 11-osios“ klubas. Tai buvo patikrinti pavyzdžiai ir tuo pačiu aktuali paskata mums, iniciatoriams, jog ir mes – pasieniečiai, privalome įkurti savo – Pasieniečių klubą. Šis klubas tapo pagrindine parama ir tarnyboje įkurtam Pasieniečių muziejui.

Buvę pirmieji pasieniečiai-savanoriai į muziejų atnešė daugybę eksponatų: uniformų, savadarbių ginklų, lazdelių, „bananų“ ir kita, pasidalino prisiminimais. Taigi ratas apsisuko: prasidėjęs nuo Pasieniečių muziejaus įkūrimo 2001 m. – užsibaigė Pasieniečių klubo įkūrimu 2003 m. kovo 6-ąją.

                          Loreta Dumbauskienė Pasieniečių muziejuje, 2007 m.

– Jūs, Loreta, esate ilgametė klubo narė. Kokias pareigas užėmėte įkūrus pasieniečių klubą?

– Aš 14 metų buvau Pasieniečių klubo sekretorė, dar 4 metus – valdybos narė. Visą laiką agitavau, raginau pasieniečius jungtis, aktyviai dalyvauti klubo veikloje. Inicijuodavau ir inicijuoju klube daug naujų idėjų, spręsdavau nemažai organizacinių reikalų. Dirbau ne tik viena, bet ir kartu su šaunia klubo komanda.

Baigusi darbą tarnyboje, atsisakiau klubo sekretorės pareigų. Tuomet klubo kancleriu tapo Žydrūnas Karčiauskas. Vėliau, atsisakius ir valdybos narės pareigų, pasiūliau į klubo valdybą įtraukti jauną klubo narį Marių Zemenską, tačiau ir pati vis dar esu aktyvi kubo narė. Vienas iš paskutiniųjų, svarbesnių darbų, prie kurių prisidėjau savo žiniomis ir patirtimi – leidinys, tiksliau, albumas, skirtas Pasieniečių klubo 20-ties metų jubiliejui. Panašus leidinys buvo išleistas ir 10-ties klubo metų sukakčiai.

Klubo valdyba sudarė trijų klubo narių redakcinę-darbinę grupę: Vaclovas Zabarauskas, Marius Zemenskas ir aš. Leidinyje bus pristatyta Pasieniečių klubo paskutinio dešimtmečio veikla. Jame daugiausiai talpinome nuotraukas, bet bus ir teksto. Leidinio medžiaga jau atiduota į spaustuvę. Nekantraudami laukiame.

TĘSINYS

Pasieniečių klubui – 20 metų! Klubo veiklos apžvalga.

Pokalbio tęsinys su Loreta Dumbauskiene (II dalis)

Tęsiame ilgametės VSAT darbuotojos L. Dumbauskienės pasakojimą apie Pasieniečių klubo kūrimosi istoriją.

– Kokie buvo, yra Pasieniečių klubo tikslai?

 – Siekiame puoselėti Valstybės sienos apsaugos tarnybos istoriją ir tradicijas, kelti tarnybos ir pasieniečio autoritetą Lietuvoje ir už jos ribų. Norime skatinti klubo narių kultūrinį ir socialinį tarpusavio bendravimą, rūpintis pilietinės atsakomybės ugdymu, koordinuoti jų veiklą. Turime tikslą prisidėti prie tarnybą baigusių pasienio pareigūnų socialinės integracijos, įtraukti juos, pareigūnų šeimas ir kitus visuomenės narius į valstybės sienos apsaugos tradicijas propaguojančią arba kitą visuomeninę veiklą. Taip pat siekiame ugdyti jaunimo pilietiškumą ir socialinį savarankiškumą, kad jaunimas norėtų papildyti pasienio tarnybos ar kitų teisėsaugos pareigūnų gretas.

– Kaip įkūrus Pasieniečių klubą vystėsi jo tolesnė veikla?

Kai steigėme Pasieniečių klubą, buvo bendrai nuspręsta, jog neapsiribosime tik buvusiais pasieniečiais, t. y. veteranais. Į Pasieniečių klubą įstoti bei jo veikloje dalyvauti kvietėme ir dirbančius pasieniečius, tarpukario laikotarpio pasieniečių palikuonis, gimines, šeimų narius. Pasieniečių klubo gretos pilnėjo, ir 2013 metais klubą vienijo jau 253 nariai.

Po Algio Balaišio, vadovavusio klubui 2003–2011 m., klubo prezidentu (kuris tuo pačiu yra ir valdybos pirmininkas) buvo išrinktas buvęs VSAT vadas atsargos generolas Algimantas Songaila (2011–2016 m.). Dar po penkerių metų klubo prezidentu tapo buvęs VSAT vado pavaduotojas štabo viršininkas Vaclovas Zabarauskas (2016–2021 m.), o nuo 2021 m. – buvęs VSAT vado pavaduotojas štabo viršininkas Valentinas Novikovas.

Taigi per dvidešimt Pasieniečių klubo gyvavimo metų jam vadovavo keturi prezidentai. Kiekvienas iš jų individualiai prisidėjo prie klubo veiklos savo idėjomis, žiniomis bei vadovavimo kolektyvams patirtimis.

– Pasieniečių klubo nariai suskirstyti į būrius. Kiek būrių ir kiek klubo narių yra šiuo metu klube?

– Pasieniečių klube šiuo metu yra 8 būriai: Vilniaus ir Kauno, Ignalinos, Visagino, Medininkų, Marijampolės, Pasvalio ir Rokiškio, Pagėgių, Klaipėdos. Būrio veikla labai priklauso nuo būrio vado iniciatyvos. Kai būrių veikla įsivažiuoja, jie jau savarankiškai vykdo veiklą, organizuoja žygius, ekskursijas, susiburia bendroms veikloms.

Pasieniečių klube visuomet yra apie 300 klubo narių. Vieni išeina, kiti ateina, trečius, nemokančius nario mokesčio, išbraukiame patys. Vyksta nežymi rotacija, skaičius nuolat kinta, bet išsilaiko apie 300. Nariai turi oficialius klubo nario pažymėjimus su nuotraukomis. 

Dar turime Pasieniečių klubo garbės narius. Iniciatyvinė grupė visuotiniame susirinkime pasiūlo garbės nario kandidatūrą, patvirtintą parašais (nemažiau 15 asmenų). Garbės nariai nemoka klubo nario mokesčio. Jie daug nuveikę tarnybai, klubui. Palaikydami mūsų klubo veiklą, prisideda įvairiomis iniciatyvomis ir renginiais.

– Pasieniečių klubas yra įsteigęs net keletą atminimo ženklų. Kokie jie, kam yra skiriami?

– Norėdami paskatinti žmones aktyviau dalyvauti klubo veikloje ir pagerbti tuos, kurie daug nusipelnė klubui, įsteigėme Pasieniečių klubo atminimo ženklus. Jie skiriami aktyviausiems Pasieniečių klubo nariams bei garbės svečiams, klubo rėmėjams.

Pirmiausia, 2006 m. įsteigėme II laipsnio ženklą „Buvome, esame, būsime“. Taip pat buvo sukurtas I laipsnio atminimo ženklas „Buvome, esame, būsime“, o 2013 m. buvo inicijuotas proginis atminimo ženklas „Pasieniečių klubui 10 metų“. Šiuo metu jau turime ir 20-ties metų jubiliejui skirtą atminimo ženklą – „Pasieniečių klubui 20 metų“. II laipsnio bei pastarieji du atminimo ženklai yra išperkami. Tai – labai sena tradicija: tarpukario Lietuvoje visi valstybiniai apdovanojimai buvo išperkami: gaunantis apdovanojimą, ženklą karininkas (asmuo) jį išpirkdavo, t. y. sumokėdavo jo vertę atitinkančią pinigų sumą. Mes taip pat vadovaujamės šia sena reikšminga tradicija. Pradžioje suderiname su tuo asmeniu, prieš jam skirdami atminimo ženklą, o jis išsiperka. Esame visuomeninė organizacija, daug savo lėšų neturime, tad ši tradicija daugumos buvo priimta palankiai.

Minint Valstybės sienos apsaugos tarnybos atkūrimo 30-ąsias metines, Vilniaus būrio iniciatyva sukurtas atminimo ženklas „Savanoris-pasienietis 1990–2020“.

– Minėjote, jog, kaip visuomeninė organizacija, neturite daug savų lėšų, bet, kiek yra žinoma, renkate klubo nario mokestį? Koks jis?

– Taip, kiekvienas Pasieniečių klubo narys moka metinį klubo mokestį. Pradžioje (2003 m.) jis buvo 24 litai, vėliau šiek tiek didėjo, o įvedus eurą (nuo 2015 m.) yra 20 eurų. Šiuo metu svarstoma kiek padidinti mokestį. Tokie klausimai svarstomi klubo narių visuotiniame susirinkime. Metinį nario mokestį galima mokėti ir dalimis. Vykstant į renginius, ekskursijas, sąskrydžius, kiekvienas klubo narys moka už save papildomai.

– Kokie yra pagrindiniai Pasieniečių klubo metiniai renginiai, kokia vykdoma kita veikla?

– Svarbiausias Pasieniečių klubo veiklos organas yra mūsų metinis ataskaitinis susirinkimas, vykstantis paprastai vasario mėnesį, o kiekvieną rudenį organizuojame labiau pramoginį susibūrimą – sąskrydį, trunkantį dvi dienas. Kartu aplankome ir tarnybos struktūrinius padalinius, nes klube yra ir jaunų žmonių – galbūt būsimų pasieniečių. Padaliniuose mus priima, supažindina su jų veikla, vaišina pasienietiška koše. Pakeliui aplankome ir istorinius objektus. Sąskrydžiuose klubo nariai dalyvauja su šeimomis, visada susirenka daugiau nei 100 dalyvių.

Nemažai nuveikėme per tuos 20 metų. Pasieniečių klube dirbo ir tebedirba darni klubo komanda: Artūras Čeida, Kazimieras Luneckas, Žydrūnas Karčiauskas, Valdas Strumila, Kristina Lauciuvienė, Dalia Matiukienė, Marytė Gečiauskienė, Jolanta Grinkevičienė, Vytautas Strolia ir kiti.

Negaliu nepaminėti ir klubo vadovų – prezidentų A. Songailos, V. Zabarausko, V. Novikovo. Džiaugiamės, kad ir ankstesnė, ir dabartinė tarnybos vadovybė palaiko klubą, tarnybos vado pavaduotojas Vidas Mačaitis yra ir klubo valdyboje.

Jau ir Pasieniečių muziejus sukaupęs nemažai eksponatų, klubo paramos, kaip anksčiau, jam nebereikia. Klubo nariai prisideda prie istorinės atminties išsaugojimo – pagerbia žuvusių pasieniečių atminimą, renka istorinę medžiagą, atsiminimus ir jos pagrindu leidžia knygas valstybės sienos apsaugos istorijos temomis. Klubo entuziastai daug prisidėjo prie istorinių asmenybių ir faktų prikėlimo iš užmaršties. Pavyzdžiui, I Lietuvos Respublikos tarnyboje gyvybių netekusių pasieniečių Aleksandro Barausko, Jurgio Kybarto, Antano Strauko, Mykolo Repšio žūtys Pasieniečių klubo dėka jau nebėra beprasmės. Klubo iniciatyva, remiant Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui, Lietuvos pasienio policijos Alytaus baro IV rajono Ūtos sargybos viršininkas A. Barauskas buvo apdovanotas (po mirties) Vyčio kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi. Jo žūties vietoje pastatytas atminimo ženklas, o dabar žuvusį pasienietį, kaip pirmąją sovietų okupacijos auką, mini ir jo žūties kasmetinius minėjimus rengia VSAT, rūpinasi ir prisideda Varėnos savivaldybė. A. Barausko žūties minėjimas įtrauktas į bendras Lietuvos okupacijos ir genocido dienos programas.

Apdovanojimas Aleksandrui Barauskui Prezidentūroje, 2005 m. iš kairės: Algis Balaišis, A. Barausko dukra Ona Marija Brasiūnienė, Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus, Loreta Dumbauskienė

– PK bendradarbiauja su įvairiomis organizacijomis. Kokiomis, kokią veiklą vykdote kartu?

– Pasieniečių klubas yra pasirašęs bendradarbiavimo sutartis su Valstybės sienos apsaugos tarnyba, Atsargos karininkų sąjunga. Palaiko draugiškus ryšius su Lietuvos nepriklausomybės gynėjų sąjunga ir daugeliu kitų organizacijų. Neseniai sudaryta sutartis su Lietuvos policijos veteranų asociacija. Vienas brandžiausių klubo bendradarbiavimo partnerių yra Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos valstybės gynybinius pajėgumus, koordinacinė taryba, prie kurios prisijungėme 2010 metais. Dalyvaujame bendrai organizuojamuose renginiuose, įvairiose akcijose. Kartu rinkome labdarą, kurią vežėme ukrainiečiams (dar 2014 m., kai Ukrainoje pradėta vykdyti Rusijos agresija). Rėmėme juos ir piniginėmis lėšomis, perdavėme nemažai aprangos: striukių, šiltų kojinių, kepurių, generatorių, paprastų mygtukinių telefonų bei kitų daiktų.

Nuo 2013 m. kuravome ir Jaunųjų pasieniečių būrelių (JPB) veiklą. Pasieniečių mokyklos organizuojamose jaunųjų šaulių, jaunųjų pasieniečių ir policijos rėmėjų stovyklose vadovavo ir klubo nariai, tapę būrių vadovais.

– Klubas turi ir savo tinklalapį internete?

– Taip, 2012 m. įregistruotas ir oficialiai atidarytas klubo tinklalapis www.pasienieciuklubas.lt. Jį jau reikėtų kiek atnaujinti, bet džiaugiamės jį turėdami – esame labai dėkingi iniciatyviam klubo nariui – klaipėdiečiui, buvusiam klubo Klaipėdos būrio vadui, tinklalapio įkūrėjui ir administratoriui Rolandui Smilingiui. Jis labai daug prisideda, kad naujienas tinklalapyje išvystų visuomenė.

Turime ir „Facebook“ Pasieniečių klubo paskyrą. Žodžiu, gyvuojame pagal devizą: „Buvome, esame, būsime!“ ir tikimės dar ilgai gyvuoti bei minėti ir Pasieniečių klubo 30-ties metų jubiliejų!

Norinčius tapti Pasieniečių klubo nariais ir prisidėti prie prasmingos klubo veiklos, dalyvauti klubo renginiuose – mielai kviečiame stoti į klubą. Tiesiogiai galite kreiptis į Ž. Karčiauską – Pasieniečių klubo kanclerį. Laukiame Jūsų! 😊

– Dėkoju, Jums, Loreta už pokalbį, pasakojimą – stiprybės, kantrybės, vienybės ir dar daug įdomių ir gražių idėjų bei prasmingų darbų ir veiklos klubui bei jo nariams. Sėkmės bei gražios ir jaukios Pasieniečių klubo 20-ies metų jubiliejaus šventės!