Daugelio žmonių gyvenimo istorijos ir likimo vingiai pradingsta laiko sutemose. Prisimenami jie tik artimųjų rate, kol toks egzistuoja, per metines, giminės sueigas... Tačiau nupūsti užmaršties dulkes galime ir mes. Juoba jei tai buvo neeilinė asmenybė, nusipelniusi savo profesijai, ginklo draugams, Lietuvai ir jos istorijai.

Proga prisiminti Petrą Bistricką nebus nei jo gimimo, nei žūties sukaktis. Kalbėsime apie jį ką tik paminėję Lietuvos kariuomenės dieną. Apie 20 metų su ginklu rankose jis tarnavo savo gimtajai šaliai. Iš pradžių Lietuvos kariuomenėje, pėstininkų dalinyje, vėliau – pasienio policijoje. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordino kavalierius (1932 m.). Už pavyzdingą tarnybą. Galvą paguldė 1944-aisiais Žemaitijoje, mūšio lauke. Drauge su bendražygiais mėgindamas sustabdyti iš rytų plūstančią raudonąją laviną.

Gimė P. Bistrickas 1898 m. gegužės 16 d. Naujasodžio kaime, Rozalimo vlsč., Panevėžio aps., ūkininko šeimoje. 1919 m., vykstant kovoms dėl Nepriklausomybės, buvo pašauktas į kariuomenę. Buvo baigęs šešias gimnazijos klases, todėl rekomenduotas mokytis Lietuvos karo mokykloje (LKM). Ją P. Bistrickas baigė 1920 m. spalį (III laida). Suteikus leitenanto laipsnį, paskirtas į 12-ą pėstininkų pulką. Pulką, įėjusį į sudėtį IV pėstininkų divizijos, kuri saugojo demarkacinę liniją, besidriekiančią nuo Vištyčio Vakaruose iki Kalvarijos Rytuose. Tad jau tuomet P. Bistrickas ir jo karių būrys faktiškai vykdė pasieniečių funkcijas.

Minėtoji pėstininkų divizija buvo performuota į Pasienio apsaugos diviziją, o pulkas, kuriame tarnavo P. Bistrickas, pervadintas 4-uoju Kauno pulku. Tarnyba iš esmės nepasikeitė – nuo Vištyčio iki Kalvarijos buvo saugoma administracinė linija. O paskutinę 1923 m. dieną, išreiškus norą tarnauti pasienio policijoje, pavaldžioje Vidaus reikalų ministerijai, P. Bistrickas buvo išleistas į pėstininkų karininkų atsargą.

O 1924-ieji P. Bistrickui prasidėjo Šakių baro 4-o rajono viršininko poste. Tarnyba prie sienos su Vokietija ir prie administracinės linijos su Lenkija – sunkiai palyginamos. Dėl didelių ekonominių skirtumų tarp valstybių nuo seno čia vyko stambaus masto kontrabanda. Kelios vietos gyventojų kartos buvo ištobulinusios įgūdžius, kaip ir kur nepastebimiems pereiti sieną.

P. Bistricko karjera pasienio policijoje tęsėsi 16 metų. Po Šakių, jis dirbo Alytaus (1934 m.), Trakų (1937 m.), Valkininkų (1940 m.) barų rajonų viršininku.

Nepriekaištingai tarnaudamas pasienio policijoje, P. Bistrickas rasdavo laiko ir visuomeninei veiklai. Priklausė kelioms patriotinėms sąjungoms – Šaulių (buvo kuopos vadas), Vilniui vaduoti, Lietuvos atsargos karininkų.

Pirmosios sovietų okupacijos pradžioje, 1940-aisiais, iš tarnybos pasienio policijoje buvo atleistas. Tuomet P. Bistrickui dar pasisekė – į Sibirą ištremtas nebuvo.

Tačiau jo gyvenimas tragiškai nutrūko karo pabaigoje, 1944 m. spalio 7 d. Įstojęs į gen. Povilo Plechavičiaus buriamą Lietuvos vietinę (arba Tėvynės apsaugos) rinktinę, P. Bistrickas buvo paskirtas vadovauti jos 1-ojo pulko I bataliono 1-ajai kuopai.

Stabdomosiose kautynėse prie Sedos dalyvavo trys 1-ojo savanorių pulko batalionai (juose – po tris kuopas, po 137 vyrus kiekvienoje). Pirmasis batalionas užėmė pozicijas per 200 metrų ryčiau Sedos miestelio. Toliau į šiaurę, ežero link, išsidėstė antrasis. Pirmosios dvi kuopos užėmė gynimosi pozicijas Telšių–Pievėnų–Tirkšlių kelių sankirtose.Būtent joms ir teko pagrindinis bolševikų tankų ir pėstininkų smūgis. Vieno lietuvių kilmės sovietų generolo tvirtinimu, 50 divizijų, taip pat aviacija, tą spalį buvo pergrupuotos ir sutelktos iš Rygos rajono Klaipėdos kryptimi. Apie 0,5 mln. karių, 9 300 pabūklų ir minosvaidžių, 1 340 tankų ir savaeigių pabūklų.

Ir tokias sutelktas Raudonosios armijos pajėgas turėjo nors trumpam sulaikyti keli šimtai lietuvių savanorių... Nes vieškeliu nuo Mažeikių per Sedą traukė voros vokiečių – sumuštos armijos Kurše daliniai.

... Sedos kapinėse po spalio 7-osios kautynių atgulė apie 70 Tėvynės apsaugos rinktinės karių. Juos suguldė į tuos pačius apkasus, dviem eilėm, suglaudę galvomis, Sedos kun. Budraičio suburti vietos gyventojai. Prie ilgo broliško kapo, buvusio apkaso, 1990 metais sediškiai pastatė kryžių su užrašu „Žuvusiems už Lietuvos laisvę 1944 m. spalio 7 d.“. Dauguma šių karių taip ir liko nežinomi – surinktus jų dokumentus iš kun. Vilučio atėmė NKVD.

Bet Petro Bistricko, kurio palaidojimo vieta nėra tiksliai žinoma, pavardė visvien išliko. Todėl prisimename ir minime jį šiandien, nė savaitei nuo Lietuvos kariuomenės dienos nepraėjus.

Parengta pagal Algio Balaišio knygą „Lietuvos valstybės sienos apsauga 1918–1940 m. Žmonės ir įvykiai“ (2006 m.), Vlado Kazlausko „Viskam pasiryžę. (Tėvynės Apsaugos Rinktinė – 44)“ (2007 m.).

Nuotraukos – iš P. Bistricko dukters Danutės Bistrickaitė-Panavienės archyvo.

Tęsinys

Unikalios nuotraukos – iš tarpukario pasieniečio dukters rankų

Gruodžio 6 d. Valstybės sienos apsaugos tarnybos vadas Rustamas Liubajevas priėmė Danutę Ireną Panavienę – tarpukario pasieniečio Petro Bistricko, žuvusio kovojant su 1944 m. Lietuvą vėl okupuojančia Raudonąja armija, dukterį.

R. Liubajevas padėkojo D. I. Panavienei už pastangas išsaugoti savo tėvo atminimą, pasienio apsaugos istorijos puoselėjimą, už indėlį gausinant Pasieniečių muziejaus fondus unikaliais eksponatais.

VSAT vadas taip pat pasveikino D. I. Panavienę gražios asmeninės sukakties proga, linkėdamas pasisemti stiprybės ateičiai prasmingoje metų patirtyje.

Susitikime dalyvavo jubiliatės vaikai Rūta ir Tadas, vaikaitis Mantas, taip pat Pasieniečių mokyklos viršininkas Deividas Kaminskas, Lietuvos policijos veteranų asociacijos nariai Vytautas Jonikas ir Jonas Grinevičius.

Pasienio policijos pareigūno duktė perdavė keletą savo archyve išsaugotų nuotraukų, susijusių su tarpukario sienos apsaugos istorija.

Apie pasienietį Petrą Bistricką ir jo likimą Pasieniečių klubo svetainėje jau buvo pasakota.

Andriaus Jaracko (VSAT Komunikacijos skyrius) nuotraukos