Teksto ir nuotraukų autorė  Vesta Juozapaitytė | 

Deja, koronavirusas niekur toli neatsitraukė – praėjusį antradienį turėjęs įvykti Vilniaus miesto „Atviro Rato“ spektaklis „Juoda-Balta“ dėl aktoriaus ligos buvo perkeltas į rudenį, o daugiau nei pusei šimtui VSAT darbuotojams bei Pasieniečių klubo nariams, kurie jau buvo įsigiję bilietus, buvo pasiūlytos kelios alternatyvos: sekmadienį  žiūrėti  spektaklį  „Lietaus žemė“,  rudenį  – „Juoda-Balta“ arba susigrąžinti pinigus. Darbuotojai maždaug tolygiai ir pasiskirstė į tris dalis.

Nepaisant nemalonios žinios dėl į rudenį perkelto spektaklio, nustebino pačių pasieniečių tolerantiška reakcija: dauguma, nors ir apgailestavo, jog jau buvo nusiteikę teatrui, bet nepriekaištavo, o kai kas net pašmaikštavo: „…kaip gi taip? Kelnės išlygintos, batai nublizginti, suknelė paruošta…“, ar net pateikė tikslius statistinius duomenis: „…šiandien skaičiau spaudoje, jog Lietuvoje nustatyta tik 30 naujų koronaviruso atvejų ir pasitaikyk taip, kad vienas iš jų, būtent, šio teatro aktoriui ir dar spektaklio išvakarėse…“. Dėkui kolegoms už humoro jausmą ir supratingumą – tai atperka visus organizacinius vargus!

Grupelė pasieniečių su savo artimaisiais pasirinkę vieną iš alternatyvų ir sekmadienį atvykę į spektaklį  „Lietaus žemė“, pradžioje maloniai šnekučiavosi tarpusavyje teatro prieigose, o vėliau – susirinkę salėje kartu su aktoriais ir kitais žiūrovais atsistojo ir tylos minute pagerbė kare Ukrainoje žuvusius ukrainiečius.

Žiūrovai, ratu susėdę pačioje scenoje specialiai jiems paruoštose vietose – per nedidelį atstumą nuo aktorių stebėjo spektaklį, kuris truko beveik dvi valandas. Tačiau laikas neprailgo – prabėgo akimirksniu, nors aštuoni aktoriai minimaliai naudodami scenos rekvizitus bei per šį laiką įtaigiai ir savitai suvaidinę daugybę įvairių personažų, sugebėjo aprėpti laikotarpius nuo nepriklausomos Lietuvos tarpukario iki pokario, partizaninio karo bei trėmimų į Sibiro platybes ir grįžimo atgal į Lietuvą po tremties. Lietuvoje Birželio 14-oji ir 15-oji minimos kaip atmintinos – Gedulo ir Vilties bei okupacijos ir genocido dienos, tad spektaklio peržiūra pačiu laiku.

„Tie, kas neatsimena  praeities klaidų, yra pasmerkti jas pakartoti.“ (George Santayana)

Spektaklio režisierius Aidas Giniotis apie „Lietaus žemę“: „Lietaus žemė“ – tai istorijos, žmonių likimai, tam tikras laikotarpis, kuris buvo artimas mūsų tėvams, seneliams, kurį mes pažįstame iš kažkokių oficiozų, straipsnių, mokyklos vadovėlių, tačiau kad visa tai yra šalia mūsų, suvokiame labai sunkiai. „Lietaus žemė“ – tarsi nori priminti, kad viskas gali bet kada pasikartoti, galbūt ne taip pat skausmingai, tačiau ekstremali situacija visada yra potenciali. Kalbu apie karo metus, apie jaunus žmones, kurie ėjo į armiją, į miškus. Ir nebūtinai tai gali būti pritaikoma tarpukario ar pokario metams, tiesiog norisi paklausti kaip mūsų žemės žmogus elgtųsi bet kokioje ir ypač neprognozuojamoje situacijoje. Ši karo metų tema Lietuvoje yra liečiama labai kategoriškai – per teisiųjų ir neteisiųjų puses. Man norėjosi į visa tai pažiūrėti iš žmogiškosios pusės, pavyzdžiui, kaip žmogus prieina prie vieno ar kito sprendimo ir kaip tie sprendimai keičia jo likimą.”

Vilniaus pasienio rinktinės Pavoverės PU pasienietis Mečislav Dubicki po spektaklio dėkojo: „Labai, labai įdomus spektaklis, labai patiko aktorių vaidinimas, super. Į „Juoda- Balta“ spektaklį irgi eisime, kai tik organizuosite. O šiam kartui didelis dėkui Jums už organizuotą šį spektaklį!“

Tikimės, jog spektaklis „Lietaus žemė“ nepaliko abejingų ir daugiau žiūrovų-kolegų bei jie pasidalins įspūdžiais su bendradarbiais gyvai – „iš lūpų į lūpas“. O rudenį pakviesime pasieniečius ir į kitą režisieriaus A. Giniočio spektaklį „Juoda-Balta“, kuris pasakos jau apie vėlesnius kovos už Lietuvos nepriklausomybę ir laisvę laikus. Tai – lyg „Lietaus žemės“ tęsinys, lyg „antra serija“…

Iki sekančių susitikimų Vilniaus miesto „Atviro rato“ teatre rudenį! Lauksime visų pasieniečių, neabejingų teatrui ir istorijai!