2015-05-01
Lazdijai

Šiemet gegužės 1 dieną sukako 11 metų, kai Lietuva tapo ES nare. Pažymint šią datą Lazdijų rinktinė kasmet organizuoja žygį dviračiais po apylinkes. Keletas mūsų klubo narių taip pat prisijungė prie kitų bendraminčių, suvažiavusių ne tik iš įvairių Lietuvos vietovių, bet ir iš Lenkijos ir Baltarusijos.

Trąsa šiemet vingiavo 68 km po Lietuvos teritoriją, po Lazdijų apylinkes. Ryte visi susirinkome prie Galadusio ežero - buvusiame Lazdijų rinktinės atraminiame punkte. Po organizatorių rinktinės vado Virgilijaus Raugalės ir VSAT vado Renato Požėlos sveikinimų į dangų pakilo iššautos signalinės raketos, skelbdamos žygio startą. Pirmo etapo beveik 15 km iki Lazdijų bažnyčios pralėkėm su vėjeliu.

Po trumpo atokvėpio ir dvasininko pasakojimo apie bažnyčią pasukome Rudaminos dvaro link. Stabtelėję prie dvaro sužinojome, kad klasicistinis Rudaminos dvaras pradėtas kurti 1537-1538 metais bajoro Petro Plikio. Vėliau jis priklausė Skorulskių giminei, didikams Masalskiams. Dabar iš dvaro didybės yra išlikę tik rūmai, tvenkinių, parko ir tvarto fragmentai.

Trečias stabtelėjimas buvo numatytas etnografinėje Prano Dzūko sodyboje Delnicos kaime. 1972 m. įkūrė buvusio „Jaunosios Gvardijos“ kolūkio pirmininkas Algirdas Savulis. Tuo metu Lazdijų rajone buvo vykdomi melioracijos darbai – gyventojai iš vienkiemių ir atokesnių kaimų buvo sukeliami į kolūkines gyvenvietes. Tuomet pirmininkui kilo mintis palikti vieną būdingesnę šio krašto sodybą ir sukaupti joje senovinių ūkio padargų, baldų, namų apyvokos daiktų ekspozicijas, išsaugojant autentišką dzūkų buitį. Šiuo metu sodyboje sukaupta apie 700 etnografinių eksponatų. Prie muziejaus veikia teatras „Sodžius“.

Nuo šios sodybos iki sekančio sustojimo - Kalniškės mūšio kalno - buvo pats trumpiausias etapas...Bet vienas iš sunkesnių, nes reikėjo jėgų ne tik kalvoms įveikti, bet ir su sustiprėjusiu vėju grumtis.

Gegužės 16 dieną sukaks 70 metų, kai šiame miške 1945 m. įvyko garsusis Kalniškės mūšis. Kalniškės miške ir jo apylinkėse buvo susitelkę maždaug 100 ginkluotų partizanų. 1945 m. gegužės 16 d. apie 90 partizanų būrį, vadovaujamą Lietuvos ulonų puskarininkio Jono Neifalto-Lakūno ir jam talkinančio Aleksandro Podemansko-Šarūno, užpuolė 1-ojo Pabaltijo fronto NKVD kariuomenės 220-asis Kutuzovo ordino pulkas. Jam vadovavo mjr. Jacenka ir štabo viršininkas mjr. Buiničius. Šiame mūšyje žuvo 44 partizanai. Jų kūnai buvo niekinami Simne ant gatvės grindinio. Kiti partizanai iš apsupties pasitraukė. Dalis jų rado prieglobstį Žuvinto paliose.

Žuvę partizanai buvo pagerbti tylos minute, VSAT ir Lazdijų rinktinės vadai prie paminklo padėjo gėlių krepšelį. Atokvėpio metu galėjome pasiklausyti jaunosios bardės atliekamų dainų ir ištraukos iš VSAT Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinės vado Vlado Beržansko baladės "Paskutiniai pagonys".

Priešpaskutinis, 15 km etapas iki Lazdių Nepriklausomybės aikštės taip pat nebuvo lengvas, nes beveik visą laiką teko galynėtis su gana stiproku vėju. Po trumpo stabtelėjimo aikštėje beliko iki finišo numinti paskutinius 13 kilometrų. Važiuodami išasfaltuotu buvusiu rokadiniu keliu pamatėme „geležinės uždangos“ - naujai restauruotų spygliuotų vielų užtvarų fragmentus.

Pasiekus finišą dalyviai buvo tradiciškai apdovanoti atminimo medaliais. VSAT ir rinktinės vadai padėkojo žygio dalyviams, apdovanojo dalyvius, komandas ir šventės rėmėjus. Buvo uždegtas tradicinis laužas. Pasistiprinti pasienietiška koše kvietė net dvi lauko virtuvės.

Nuotraukų autorius Egidijus Baikštys. Ieškoti čia