Tarpukariu lietuvių pasienio policininkai buvo apdovanojami už kontrabandos organizavimą į Lenkijos pusę. 1934 m. lietuvių pasieniečiai visiškai perėmė kontrabandos į Lenkiją organizavimą siekdami pakenkti šios šalies ūkiui.

Tokių teiginių yra 2017 m. pabaigoje Lenkijos tautos atminties instituto lenkų kalba išleistoje Arturo Ochalo (Artur Ochał) 664 puslapių knygoje „Prie Lietuvos rubežiaus. Brigada KOP „Gardinas“ (1929-1939)“ („Na Litwskiej rubiežy. Brygada KOP „Grodno“ (1929–1939)“.  Knyga paremta Lenkijos istorikų darbais apie Lenkijos Respublikos pasienio su Lietuva apsaugą.

Praėjusių metų gruodžio 28–29 d. knyga buvo pristatyta Lenkijos Baltstogės miesto muziejuje ir Suvalkuose.

VSAT Prevencijos skyrius, sužinojęs apie tokios knygos išleidimą, pagalbos paprašė VSAT Varėnos rinktinės Kalvarijos užkardos vado Dariaus Makšraičio.  Jis pasirūpino, kad vienas spaudinio egzempliorius pasiektų Prevencijos skyrių.

Manome, kad šios knygos turinys gali būti įdomus visiems Lietuvos pasieniečiams. Todėl pateikiame trumpą knygos reziumė ir keletą fragmentų iš knygos turinio.

KOP – tai Lenkijos valstybės apsaugos korpusas (Korpus Ochrony Panstwa). Gardino (tuomet jis buvo Lenkijos teritorijoje – L. D. past.) brigada su vadaviete Gardine buvo suformuota 1929 m. vasarą 3-jų lenkų pasieniečių batalionų pagrindu. 30 proc. jos veiklos teko Varėnos (Orany) – Seinų (Sejny) atkarpai. Ji prižiūrėjo ir trumpą Lenkijos – Vokietijos (Prūsijos) pasienio fragmentą. Tuo metu okupuoto Vilniaus krašto pasienį kontroliavo „Brygada KOP „Wilno“. Knygoje nagrinėjami tik faktai, susiję su šiuo vadinamosios demarkacinės (vėliau pavadintos administracine) linijos ruožo apsauga. Lenkijos šaltinių duomenimis, visa demarkacinė „siena“ driekėsi 485 km. Nuo 1920 m. ją saugojo Lenkijos šaulių pulkai, 1922 m. buvo organizuotos pasienio sargybos, 1923-1926 m. apsauga perduota policijai, 1927-1929 m. organizuotos pusbrigadės. Tik 1929 m. ribų su Lietuvą apsaugą perėmė KOP‘as.

Pirmuoju KOP „Gardinas“ vadu buvo paskirtas Mikolajus Baltuč (Mikołaj Bołtuć), kilęs iš senos lietuvių – rusų bajorų giminės. Tėvas buvo karo gydytojas, turėjo generolo laipsnį. Pats M. Boltuč Peterburge buvo baigęs karo mokslus. Vėliau tarnavo Suomių pulke. 1939 m. žuvo kovose su vokiečiais.

Knygos pirmame skyriuje „Gardino ir Suvalkų pasienis tarpukariu“ aptariama lenkų administracijos kūrimo raida bei nacionalinių santykių situacija, kuri tiesiogiai įtakojo pasieniečių veiklą. Aptariamos lietuvių, baltarusių, žydų ir vokiečių nuotaikos bei elgesys lenkų administracijos ir valstybingumo atžvilgiu. Autorius pažymi, kad lenkų administracija buvo priešiškai priimama ne tik lietuvių, bet ir baltarusių bei žydų tautybių gyventojų tarpe. A. Ochalas piktinasi, kad lietuviai nenorėjo kalbėti lenkiškai.

Antrame skyriuje aptariama pasienio tarnybų struktūrų formavimasis 1919 – 1927 m.

Trečiame skyriuje aprašoma pasienio apsaugos bataljonų „Orany“, „Sejny“, „Suwalki“, kavalerijos eskadrono „Olkieniki“ (Valkininkai) ir KOP’o žvalgybos vadovybės struktūros ir veikla.

Iš septynių skyrių, ko gero, įdomiausias skaitytojams yra 5-asis – „Sienos apsauga brigados KOP „Gardinas“ atkarpoje“. Čia aptariamos prekių kontrabandos ir kitų nusikalstamų veikų problemos. Parodyta žvalgybos ir kontržvalgybos veikla Lietuvos ir Vokietijos kryptimis. Čia veikė KOP‘o Suvalkų/Gardino žvalgybos tarnyba („Placówka Wywiadowcza KOP Nr. 1 „Suwalki“/„Grodno“).

Lenkai turėjo 2 valstybės koncepcijas Pakraščių (Kresy), kuriems buvo priskiriamos ir užimtos Lietuvos žemės, atžvilgiu. Taip vadinamieji Endekai (Partija Narodowej Demokraciji) norėjo visos etninės Lietuvos prijungimo ir inkorporavimo į Lenkijos valstybę. Vėlesnė, Jozefo Pilsudskio, koncepcija buvo sukurti naują valstybę – Lenkijos ir Lietuvos federacinę sąjungą, į kurią būtų įjungtos Baltarusija ir Ukraina.

Lietuva, autoriaus nuomone, siekė buvusios LDK ribų – ne tik Vilniaus ir Suvalkų kraštų, bet ir Palenkės (Podlaskie) dalies su Baltstoge, Augustavu ir Palenkės Bielsku (Bielsk Podlaski). Todėl autorius lietuvių bandymus 1919 m. įsitvirtinti šiose teritorijose vadina… okupacija, netgi „vokiečių-lietuvių okupacija“ (okupacija niemiecko–litewska).

1920 m. spalio 7 d. tarp Lenkijos ir Lietuvos pasirašyta karą stabdanti Suvalkų sutartis knygoje menkinama – vadinama „vadinamoji Suvalkų sutartis“ (tzw. umowa Suwalska). Nepaisant to, kad Lenkija šią sutartį tuoj pat sulaužė ir jėga užgrobė Vilniaus kraštą, sutartis Suvalkų – Seinų atkarpoje dar liko galioti. Abi pusės atitraukė savo kariuomenes į gilumą per 6 km sudarydamos 12 km pločio neutralią juostą, skiriančią Lenkijos ir Lietuvos valdomas teritorijas.

Augustavo ir Suvalkų pavietai atiteko lenkams, o Seinų pavieto šiaurinė dalis – Vištytis, Kapčiamiestis, Serijai, Veisiejai, Lazdynai – Lietuvai. Tačiau taika čia neįsivyravo. Iki 1923 m. neutralioje zonoje vyko konfliktai tarp neįvardijamų lietuvių ir lenkų ginkluotų grupuočių. Lenkai net bandė šią teritoriją užvaldyti jėga. Tuomet įsikišus Tautų lygai 1923 m. vasario 15 d. jos sprendimu neutralioji zona buvo panaikinta, o 12 km pločio teritorija padalinta abiejų šalių administracijoms.

Atsiradusią ribą tarp abiejų konfliktuojančių šalių lenkai vadino siena, o lietuviai, ką pripažįsta ir knygos autorius, laikė tik demarkacine linija. Knygoje teigiama, kad įtampą kėlė dažni lietuvių šaulių diversiniai išpuoliai, kurių metu buvo deginami pasėliai, žudomi vietos gyventojai lenkai ir... lietuviai (?). A. Ochal‘as pastebi, kad nuo 1923 m. lietuviai pamažu ėmė vengti ginkluotos konfrontacijos su Lenkija. Autorius įvardija, kad per susidūrimus dėl neutraliosios zonos Lenkijos pusė patyrė nuostolių – žuvo 8 pasieniečiai ir 1 policininkas, buvo sužeisti 32 kareiviai ir 18 policininkų, lietuviams į nelaisvę pateko 10 lenkų kareivių. Kitos, lietuvių, pusės nuostoliai neįvardijami.

Didžiausios žvalgybinės ir kontržvalgybinės pastangos iš Lenkijos pusės buvo Lietuvos kryptimi. Jos sudarė 94 proc. visų operacijų, tuo tarpu kai Prūsijos kryptimi – tik 6 proc. Tačiau šis darbas nebuvo sėkmingas. Užverbuotieji („konfidenty“), kaip rašo A. Ochal‘as, labai dažnai pereidavo lietuvių pusėn, t. y. juos perverbuodavo Lietuvos žvalgyba. Nenuostabu, kad pareigūnai dažnai buvo keičiami naujais, buvo kritikuojami už aplaidumą tarnyboje.

1926 m. KOP intensyviai medžiojo lietuvių šioje teritorijoje veikusį „Okupuotų žemių gynybos komitetą“, sutrumpintai vadinamą „KOZO“. Jo skyriai buvo Liubave, Budviečiuose, Kreivėnuose, Punske ir Seinuose. Ties Seinais buvo išpjauti telegrafo stulpai. Nieko nepagavus vis tik nutarta, kad tai lietuvių „inspiracija“. 1929 m. gegužės 25 d. ties Vaitakiemiu buvo susekti 7 ginkluoti lietuviai. Gaudynių metu du buvo suimti (vienas buvo sužeistas). Gegužės 30 d. vakare sieną dar kirto grupė lietuvių („banda litewska“). Tačiau KOP karininkai, pabūgę nakties, neparodė didelio noro įsibrovėlius sugauti, tuo labiau kad pastiprinimo sulaukė tik kitos dienos 9 val. ryto. Visi karininkai buvo nubausti.

Pagal autoriaus minimus tardymo protokolus, buvo perbėgėlių ir iš Lietuvos: pasienio sargybinis B. Piotrovskis 1928 m. perbėgo į Lenkijos pusę; 1929 m. iš Lietuvos buvo išvytas kaimynams šnipinėjęs S. Černovieckis, buvęs carinės armijos karininkas, iki 1926 m. tarnavęs Lietuvos kariuomenėje kontržvalgybininku; Sergiejus Vaičiulis iš Algūnų kaimo, pravarde „Smotas“, šnipinėjo lenkams nuo 1926 iki 1931 m. Nesnaudė ir lietuvių pusė. 1931 m. jų kontržvalgybininkai (agentai) išnaršė KOP kontržvalgybininkų kanceliariją Varėnoje. Jų gretas dažnai papildydavo lenkų užverbuoti, bet po to Lietuvai tarnauti apsisprendę vietiniai gyventojai (J. Bocis, K. Jodzis).

1929 m. ties Vižainiais lietuvių pasienio policininkai iškasė lenkų pasienio ženklą, kurį šie, anot lietuvių, buvo neteisėtai įkasę. Atvykus lenkų karininkui, Lietuvos pasienio policijos rajono viršininkas kategoriškai pareiškė, kad nebeleis atstatyti nelegalaus ženklo.

Tik 1932 m. Lietuvai ir Lenkijai pavyko susitarti dėl nedidelio judėjimo per demarkacinę liniją. Per sieną praleisdavo vietinius gyventojus iš 15 km pločio pasienio juostos su pasais ir vietos administracijos leidimais nuo 5 val. ryto iki 22 val. vakaro ir tik esant svarbioms priežastims – giminių vestuvėms, krikštynoms, laidotuvėms ir pan. 14-kai dienų buvo išduodami atskiri leidimai dirbti savo žemę kitoje „sienos“ pusėje arba įsigyti būtinų ūkiui prekių.

KOP žvalgyba 1935 m. nustatė kontrabandos tinklą Lietuvoje – 7 parduotuves, 22 sandėlius, 91 prekybos punktą palei visą sieną su Lietuva (Rykaičiai, Gromadiškės, Budviečiai, Varviškės ir t. t.). 1938 m. jų jau buvo 106.

KOP pasieniečiai 1935 m. sulaikė gyvulių kontrabandą – 36 galvijus. Suėmė 18 žmonių. Iš Lietuvos tuo metu daugiausiai gabeno tabaką, cukrų, druską, išdirbtą odą, alkoholį, paukštieną, galvijus, arklius, pipirus, razinas, žiebtuvėlius ir kt. Knygos autorius teigia, kad lietuvių pasienio policininkai buvo net apdovanojami už kontrabandos organizavimą į Lenkijos pusę. Autoriaus nuomone, 1934 m. lietuvių pasieniečiai visiškai perėmė kontrabandos į Lenkiją organizavimą, siekdami pakenkti šalies ūkiui.

Teigiama, kad XX a. 3-iame dešimtmetyje Suvalkų krašte gyventojai beveik nebepirko prekių vietos parduotuvėse – jomis pilnai aprūpindavo kontrabandininkai iš Lietuvos. Minimas 1933 m. įvykis, kai Leipūnų kaime KOP pasieniečiai sulaikė 2 kontrabandininkus su 100 kg druskos. Susirinko vietos gyventojų minia, apie 200 žmonių, ir ginčo su patruliais metu atėmė pusę druskos kiekio. Nepadėjo net atskubėjęs pastiprinimas. Druska taip ir nebuvo grąžinta. Po to 6 gyventojai buvo suimti.

Knygoje naudojamas ir toks teiginys, kad Lietuvos pusė naudojo kontrabandininkus žvalgybos tikslais. Tačiau čia reikėtų paprieštarauti autoriui, nes daugelį šaltinių Lietuvos archyvuose išnagrinėjęs ir daugelio valstybės sienos apsaugos istorijos monografijų autorius ir bendraautorius Algis Balaišis rado tik dokumentus, liudijančius apie tai, kad lietuvių pasieniečiai buvo skatinami premijomis už kontrabandos sulaikymą, o ne organizavimą.

Vis tik sieną su Lietuva A. Ochal‘as vadina „gyva“, o su Sovietų Sąjunga – „mirusia“. Žmonių vedliai per sieną buvo vadinami „šyberiais“ (szyber), o nešantys prekes – „špycakais“ (szpicak), t. y. einantys ant pirštų galų. 1928 m. keletas kontrabandininkų buvo nušauta. KOP administracija net buvo įsteigusi prieškontrabandinius postus Eišiškėse, Trakuose, Maišiagaloje, Dūkšte ir kt. Jie buvo pavaldūs KOP žvalgybos tarnybai.

Brigada KOP „Gardinas“ nustojo egzistuoti 1939 m., kuomet jos batalionai „Orany“ ir „Sejny“, neatsilaikydami prieš vokiečių ir Raudonosios armijos dalinių puolimą, tų pačių metų rugsėjo 23-24 d. naktį kirto demarkacinę liniją ir buvo internuoti (išgelbėti – L.D. past.) Lietuvoje.

1. Knygos viršelio nuotraukoje Lenkijos ir Lietuvos pasieniečių pasisveikinimas prie demarkacinės linijos, 1939 m. (nuotrauka iš A. Ochalo kolekcijos)

2. Prie Uciechos Pereinamojo punkto vartų (tokius vartus lenkai statė ant pagrindinių kelių, ypač ant tiltų) (nuotrauka iš A. Ochalo kolekcijos)

3. Pulkininkas Mikolaj Boltuč, 1-asis KOP „Gardinas“ vadas (nuotrauka iš Lenkijos valstybinio arvhyvo)

4. Konvojuojamas pažeidėjas prie administracinės linijos (prie medžio matosi lietuviška linijos žymėjimo gairė „šluotelė“)

5. Tokiais ženklais „sieną“  su Lietuva žymėjo Lenkija (nuotrauka iš A. Ochalo kolekcijos)

6. Kontrabandininkų sulaikymo scena (aiškiai matoma inscenizuota) – tarp dviejų pažeidėjų tolėliau matosi lietuvių pasienietis (nuotrauka iš A. Ochalo kolekcijos)

7. Pažeidėjo sulaikymo scena (inscenizuota) (nuotrauka iš A. Ochalo kolekcijos)

8. Sulaikyti kontrabandininkai (... ant lagamino užrašas „Sacharina“ ) (nuotrauka iš A. Ochalo kolekcijos)