Pirmieji pasieniečiai. Žydrūnas Vaikasas: tarnyba pasienyje – viso gyvenimo prasmė (I dalis)

Tęsiame rašinių seriją „Pirmieji pasieniečiai“. Tai yra neilgi pasakojimai apie tuos mūsų kolegas, kurie į sienos apsaugą atėjo tuoj pat po Nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais. Šios dviejų dalių publikacijos herojus ‒ Žydrūnas Vaikasas, vidaus tarnybos majoras, VSAT Vilniaus pasienio rinktinės Gintaro Žagunio pasienio užkardos vadas. Jam tarnyba pasienyje – tai pašaukimas ir gyvenimo prasmė.

Pirmoje šio pasakojimo apie pasienietį Ž. Vaikasą dalyje jis prisimins įvykius sovietinėje armijoje Lietuvai sukant Nepriklausomybės link, savo tarnybos Medininkuose pradžią neramiais ir tragiškais 1991-aisiais, to meto pasieniečių darbo specifiką.

Ž. Vaikasas gimė 1968 m. rugsėjo 20 d. Vilniuje. Čia baigė tuometę 9-ąją vidurinę mokyklą (dabar – Šv. Kristoforo gimnazija). Kaip pabrėžė pats Žydrūnas, ši mokykla buvo labai gera, joje dirbo aukštos kvalifikacijos ir moralės mokytojai. Ypač įstrigo atmintin istorijos ir lietuvių kalbos mokytojos, kurios mokyklos auklėtinius ugdė patriotine dvasia. Ypatingą pagarbą užkardos vadas jaučia lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai Laimai Abraitytei, kuri sovietiniais laikais, nepaisydama jai gresiančių pavojų, sugebėdavo taip dėstyti savo dalyką, kad vaikai ir tarp eilučių suprasdavo, apie ką kalbama.

Tarnyba sovietų armijoje

Pabaigęs vidurinę mokyklą, Žydrūnas įstojo į Vilniaus politechnikumą (dabar – Vilniaus technologijų ir dizaino kolegija), kur 1987 m. įgijo techniko – technologo specialybę. Tuomet buvo pašauktas į sovietinę armiją. Po seržantų mokyklos tarnavo Maskvoje: saugojo objektus, statybas ir kt. Kai Vilniuje 1987 m. rugpjūčio 23 d. įvyko istorinis mitingas prie Adomo Mickevičius paminklo, Žydrūnas su laiškais iš namų iš karto pradėjo gauti informaciją apie įvykius Lietuvoje ir pradėtą leisti atgimimo spaudą. Tuomet gaunami siuntiniai buvo tikrinami karininkų. Pakviesdavo kareivį, jo akivaizdoje siuntinį atidarydavo ir tikrindavo, ką šis bus gavęs. „Kartą (jau buvo 1988 m.) gavau žurnalą „Švyturys“, o ant jo viršelio – dabar jau labai garsi nuotrauka iš taip vadinamo „bananų baliaus“. Joje - virš šalmuotų kareivių ar milicininkų galvų iškilusi mergaitė su trispalve rankoje, – dalijosi prisiminimais Ž. Vaikasas. – Karininkai į tą nuotrauką iš karto sureagavo. „Kas čia?“, paklausė. Pradėjo nuodugniau žiūrėti: kas leidėjas, koks tiražas. Bet, keista, neatėmė to žurnalo. Tačiau padidintą dėmesį  lietuviams jautėme. Būdavo nuolat pravedinėjamos taip vadinamos „politvalandėlės“: į salę sukviesdavo kareivius ir „zampolitas“ (taip vadino komunistų partijos ideologus – aut. past.) skaitė paskaitas apie Sąjūdį ir kitus Baltijos šalių nacionalinio išsivadavimo frontus. Man tebetarnaujant, Lietuvos Aukščiausioji Taryba jau ir trispalvę spėjo įteisinti. Dalinyje lietuviška vėliava buvo iškelta ant stiebo tarp kitų respublikų vėliavų, tik nežinau, ar tyčia, ar ne – atvirkščiai, t. y.  raudona spalva į viršų. Aikštė, kur kabojo vėliavos, buvo didžiulė, nes kartais dalinyje būdavo iki 3 tūkst. karių. Šį skaičių gerai žinau, nes tekdavo budėti valgyklos virtuvėje, kur buvo ruošiamas maistas ir žinojom skaičių, kiek valgys žmonių. Taigi, grįžtant prie vėliavos, vieną dieną, eidamas per aikštę, pamačiau, kad mūsų vėliava iš lėto verčiasi. Ogi apačioje prie vėliavos stiebo pamačiau besidarbuojantį ir tą šventą darbą atliekantį karį iš Lietuvos pavarde Puškorius (vardo, gaila, tiksliai neatsimenu – gal Andrius?). Jis buvo kiek jaunesnis, be to, gabus dailei bei turėjo gražų braižą, tai štabe tarnavo „raštininku“. Taigi šis susipratęs vilnietis ir atstatė į teisingą  padėtį Lietuvos trispalvę, kuri nuo to laiko ir liko taip kabėti“.

Sausio 13-oji paskatino apsispręsti

Iš sovietinės armijos Ž. Vaikasas grįžo 1989 m. ir įsidarbino Lietuvos mokslų akademijos Biochemijos fizikos laboratorijoje techniku. Ten jau veikė labai stipri Sąjūdžio organizacija. Į šią veiklą įsitraukė ir mūsų herojus. Iš ten jis atėjo ir į Aukščiausiąją Tarybą (AT, Parlamentas) tuomet, kai buvo pakviesti savanoriai.

Kai žurnalistė Eglė Bučelytė kalbėjo per Lietuvos televiziją, prieš ją užimant sovietų desantininkams, Žydrūnas dar buvo namie. Išgirdęs apie padėtį, iš karto su keletu draugų nuėjo prie Parlamento pastato ir kurį laiką budėjo lauke. Matė šarvuočių judėjimą. Kitą rytą atvyko giminės iš Vievio ir kitų Lietuvos vietų, tai pasikeisdami visi ir budėdavo lauke. Į budėjimus ateidavo pėsčiomis, nes gyveno netoliese, Kalvarijų gatvėje. Po dienos kitos nusprendė su draugu eiti ir į vidų. Nuėję pasisiūlė savanoriais. AT apsaugos vado pavaduotojas pirmiausiai paklausė, ar vaikinai yra tarnavę armijoje. Išgirdęs teigiamą atsakymą liepė jiems eiti į Jogailos g. 10 esantį Krašto apsaugos departamento (KAD) Vilniaus zonos štabą, kur Žydrūnas su draugu užpildė anketas. Jiems buvo pranešta, kad bus pasiųsti tarnauti į pasienį. Paaiškinta, kad jų kandidatūros dar bus patikrintos ir jiems paskambins.

Tarnyba prasidėjo Medininkuose

Maždaug po mėnesio sulaukę žadėto skambučio, jaunieji pasieniečiai buvo pasiųsti į Medininkų pasienio postą. Uniformų tuomet dar negavo.

Tarnybą Ž. Vaikasas pradėjo 1991 m. kovą, bet oficialiai buvo apiformintas nuo balandžio 3 d. „Visi buvom jauni, 21-23 metų, neseniai po armijos. Papuoliau į pamainą su vilniečiais, o šiaip punkte tarnavo vaikinai iš Širvintų, Elektrėnų ir kt. Pamainos vyresnysis buvo Virgis (pavardės nepamenu), nes jis buvo vyresnis, apie 35-40 metų, labai šaunus vyras, su patirtimi. Sulaukdavom patyčių iš pravažiuojančių keleivių, tai mes piktindavomės, kodėl mums neduoda ginklų. O jis sakė – juk šalis dar nepripažinta, tai labai greitai atvažiuos čia pora BTR-ų ir atsidursite labai toli nuo čia. Taip jis mūsų karštas galvas atvėsindavo. Tik dabar tai galiu suprasti, kai pats jau pasiekiau tokį amžių. Po to buvo ir kiti pamainos vyresnieji. Po Virgio, atrodo, Rimas Simonavičius. Budėjom po parą, po to – 3 laisvos. Kadrų kaita irgi buvo didelė“ – baigė pasakojimą apie tarnybos pradžią Ž. Vaikasas.

Iš pradžių Ž. Vaikasas tarnavo Medininkų Naujojo kelio (NK) PKP. Ten jau buvo ir muitininkai. Šiems buvo atgabentas metalo vagonėlis be ratų. Pasieniečiai turėjo ant ratų – medinį. Vagonėliai stovėjo šalia. Toks pat medinis vagonėlis pasieniečiams buvo atvežtas ir į Medininkų Senojo kelio (SK) PKP. Į tarnybą abiejų postų pasieniečius atveždavo visus kartu jau nebeprisimenamos markės autobusu (su „nosimi“). Bet ne visada nuveždavo iki SK posto, o tada reikėdavo nueiti pėsčiomis. Atstumas tarp šių postų buvo ne toks ir mažas. Per mišką buvo nutiesti telefono ryšio laidai, orientuodamiesi pagal juos pasieniečiai ir pasiekdavo savo tarnybos vietą. Paprastai eidavo trise. Pasitaikydavo, kad į SK PKP neatvykdavo transportas išvežti pasieniečių, tada tekdavo stabdyti pakeleivingas mašinas ir patiems parsigauti į Vilnių. Pamainos vyresnieji, kurie turėjo nuosavus automobilius, paprastai parveždavo ir savo pamainos vyrus namo.

Pradėjęs tarnybą Medininkuose Ž. Vaikasas be uniformos išbuvo apie mėnesį. Iš priemonių pradžioje buvo gavę tik gumines lazdas. Dar davė ir kepures. Praėjus mėnesiui gavo ir žaliąją uniformą. Pirmosios, juodos, uniformos Žydrūnui neteko nešioti, bet buvo gavęs pavienius jos elementus, t. y. žaliai–baltai dryžuotus marškinėlius ir juodą beretę. O prie antrosios, žalios, uniformos kepurės jau buvo kitokios.

Žydrūno pirmos pareigos buvo KAD prie LR Vyriausybės Vilniaus zonos skyriaus  Medininkų pasienio užkardos patrulinės tarnybos budėtojas.

Medininkų PKP įtampos netrūko

Medininkų PKP darbas buvo organizuotas taip, kad važiuojantiems nuo Vilniaus į Baltarusiją Minsko keliu muitinės ir pasienio kontrolei reikėdavo pasukti į aikštelę (čia dabar yra Medininkų memorialas). Iš Baltarusijos važiuojantys ten jau neužsukdavo.

„Mes su kolega kartą važiavom nuo Vindžiūnų link Medininkų, kai prie Medininkų NK PKP pamatėm 2 karines mašinas „URAL“, tokias su didelėmis padangomis, – prisiminė vieną nutikimą Ž. Vaikasas. – Ant kelio šalia automobilio stovėjo sovietinės armijos kareivis, rankoje laikantis stabdymui skirtą lazdelę. Jis iš tolo mums pradėjo mojuoti, kad važiuotume tiesiai neužsukę į postą. Aš buvau be kepurės, apsirengęs civiliai, o vairavęs kolega buvo uniformuotas. Tai jis tik kepurę nusiėmė, o pravažiuodami postą pamatėm, kad ten pilna kareivių su automatais, turbūt desantininkų. Jie buvo su lauko uniformomis, su gobtuvais, lakstė po teritoriją, o pasieniečiai su muitininkais buvo išrikiuoti. Muitininkai stovėjo laisvai, o pasieniečiai buvo nugręžti veidais į vagonėlį. Jiems buvo liepta stovėti atsirėmus rankomis, praskėstomis kojomis. Per vagonėlio langą matėsi, kad viduje desantininkai kažką veikia. Kaip vėliau paaiškėjo, jie krėtė patalpą. Tiek mes spėjom pravažiuodami pamatyti. Kelio gale stovėjo iš faneros sukalta juodais ir baltais dryžiais dažyta sargybinio būdelė. Ten vėl stovėjo kareivis su automatu. Galvojom – paleis ar nepaleis į mus kokią seriją? Nesustoję nuvažiavom toliau, jau į Baltarusijos teritoriją nelabai orientuodamiesi, kur tuomet dėtis. Atradę artimiausią kelią pasukome kairėn. Pavažiavę asfaltu, vėliau – žvyrkeliu miškais ir laukais, pagaliau vėl atsidūrėm ant asfaltuoto kelio. Ryšio priemonių neturėjom, nelabai orientuodamiesi apkrovėm šakomis ir palikom miške automobilį. Tuomet pėsčiomis išėjom į Šumsko kelią. Priėjom ir Šumsko PKP, o ten pasieniečiai dirbo ramūs, nesijautė jokio sujudimo. Jie nieko nežinojo, kas ir kur vyksta. Iš ten paskambinom į AT, papasakojom apie matytą situaciją. Tik vėliau paaiškėjo, kad sovietiniai kariškiai pro Medininkus turėjo vežti kažkokį karinį krovinį ir tam, kad pasienyje nekiltų kokių nesusipratimų, izoliavo mūsų pareigūnus. Toks punkto užėmimas truko apie 4-5 val., kol krovinys pravažiavo į Baltarusiją.  Tuomet pareigūnai atsipirko išgąsčiu ir posto išdraskymu, sudaužymu“.

Prisimenant Medininkų tragediją

Pasiteiravus Ž. Vaikaso apie 1991 m. liepos 31 d. įvykius ir pasidomėjus, kodėl ten nebuvo pasieniečių, Žydrūnas prisiminė, kad tuo metu pasieniečiai budėdavo tik dieną, o naktį – tik Senojo kelio poste. Net pasieniečių vagonėlio naujame kelyje nebebuvo, nes prieš tai jau buvo sudegintas. Dieną NK PKP pasieniečiai vykdė kontrolę, o naktį budėjo „Aro“ pareigūnai ir policininkai.

„Omonininkams sudeginus vagonėlį ir Senajam kely, ten  budėdavo daugiau pasieniečių – po 5–6 pamainoje. Ten nebebuvo ir telefono ryšio, – pasakojo Žydrūnas. – Kartą stovėjom poste dieną. Pamatėm, kad privažiavo du BTR-ai. Vieno liukas atsidarė, išlindo azijietiškų veido bruožų kareivis ir sako: „Rebiata, zakurit ne naidiotsia?“ (Vaikinai, ar neduotumėte užrūkyti?) Bet tonas toks jau nedraugiškas... Pasienietis Džeraldas jam atsakė irgi rusiškai: „A ty nam prokatatsia daš?“ (O tu mums duosi pasivažinėti?). Tuomet kareivis įlindo  atgal į BTR-ą, bet iš posto karinės mašinos neišvažiavo. Ryšio priemonių posto pareigūnai neturėjo, o buvo įsakyta tuoj pat informuoti apie bet tokius incidentus su sovietine kariuomene. Todėl du pasieniečiai iškart patraukė per mišką į Naujojo kelio postą, kad galėtų paskambinti. Išlindę iš miško Naujame kelyje pamatė muitininkus ramiai dirbant, stabdant mašinas ir vykdant patikrą. Tačiau ir čia, netoli nuo posto, stovėjo kokie 4-5 BTR-ai. Ant jų bortų buvo prisėdę sovietinių kareivių su automatais. Uniformuoti mūsiškiai išėjo iš miško ir ėjo link posto pro karines mašinas. Ten buvę sovietų kareiviai, pasirodo,  be automatų, dar turėjo ir metalinius armatūros strypus, kuriais į mašinos bortą daužydami darė tokį psichologinį poveikį mūsų pasieniečiams. Taip, matyt, buvo sumanyta. Bet rimtesnių veiksmų, matyt, nebuvo jiems įsakyta imtis. Tai juk buvo ne OMON-as, kuris veikė pats sau: ką norėjo, tą darė. O kareiviai be įsakymo nesiėmė veiksmų. Taip jie pastovėjo keletą valandų ir nieko nedarę tą pačią dieną išvažiavo“.

1991-ųjų liepos 30 d. vakare Žydrūnas baigė budėjimą Senojo kelio PKP. Kartu su kolega Sauliumi Morkūnu, nesulaukę juos paimti turėjusio Ramūno Pakšio su  automobiliu GAZ 66, sustabdė pakeleivingą mašiną. Važiuojant link Vilniaus pamatė ir kolegą, jau važiuojantį jų paimti. Stabtelėję pranešė, kad jie jau pakeliui į Vilnių. Po to Medininkų kaimo kryžkelėje prasilenkė su žaliu UAZ markės automobiliu. Kas buvo viduje, pareigūnai nematė. Gal kariai, gal OMON-as? Dar pakalbėjo, ar nebus blogai R. Pakšiui, bet pastarasis jau buvo apsisukęs ir taip pat prasilenkė su ta karine mašina. Na, o kitą rytą sužinojo apie tragediją Medininkų punkte. Valentas Rudenskas su geltonuoju GAZ 66 kaip tik vežė sužeistus muitininkus Tomą Šerną ir Ričardą Rabavičių į ligoninę. Deja, R. Rabavičius vėliau ligoninėje mirė. Išgyventi pavyko tik T. Šernui.

Pirmieji pasieniečių ginklai

Po Medininkų tragedijos pasieniečiams jau buvo pradėti išduoti ginklai. Pamainai, kurioje kartu su Žydrūnu tarnavo Giedrius Pužas ir S. Morkūnas, davė 2 ginklus: vadinamąją „triochlineiką“  (I pasaulinio karo laikų šautuvas–karabinas) ir II pasaulinio karo laikų vokišką karabiną. Teko ir po 10 šovinių kiekvienam šautuvui.

„Šovinių tik tūtos buvo originalios, kapsulė padidinta, pragręžta kaip nuo medžioklinio šautuvo, o kulkos – tai visokie metalo atliekų gabaliukai – toliau pasakojo pasienietis. – Toks įspūdis buvo, tarsi ginklai būtų nupirkti iš brakonierių. Dar pamainai duodavo 2 rankines granatas. Sakė, kad jos kažkurioj Lietuvos gamykloj buvo gaminamos, bet vis viena jautėsi, kad savadarbės. Tuomet jau poste budėdavom ir naktimis. Buvo leista gintis visomis turimomis priemonėmis. Mes buvom jauni ir ginklų labai jau norėjom. Jaunos karštos galvos troško adrenalino. Kartą naktį įsitaisėme pamiškėje: vienas - su šautuvu, kitas - su granata. Laukėm ir mąstėm, kad jei atvažiuos omonininkai, tada jau mes duosim! Dabar galvoju: laimė, kad neatvažiavo. Nežinia, kuo dar būtų pasibaigę“.

Įtampa prie Lietuvos valstybės sienos su Baltarusija tęsėsi iki pat 1991 m. rugpjūčio 19-21 d. Maskvos pučo. Pučui pralaimėjus, pasieniečiai jau galėjo atsipalaiduoti. Buvo pradėtas pilnas pareigūnų apginklavimas. Kaip atviravo Žydrūnas, tuomet ir žmonės jau linksmesni per sieną važiavo.

Nuotraukos – iš Ž. Vaikaso fotoarchyvo