Pasieniečių klubo Medininkų būrio nariai kartu su klubiečiu Antanu Žilėnu  bei valdybos nariu Vytautu Strolia gegužės 2 d. sutvarkė 2013 m. pasodintą Pasieniečių klubo 10-mečio ąžuolų giraitę.

Ąžuolų giraitė buvo pasodinta  Medininkuose prie Juozapinės kalno klubui minint 10 metų sukaktį. Kartu su klubu akcijoje dalyvavo ir  Saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos darbuotojai bei Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos atstovai. Nuo to laiko šiuos plačialapius prižiūri klubo Medininkų būrio nariai, Pasieniečių mokyklos kursantai ir jaunieji pasieniečiai.

Antradienį klubiečiai drauge tvarkė, kirto ir pjovė išdžiūvusius krūmus, rinko šiukšles. Po įtemptų darbų visi vaišinosi karšta arbata ir atsineštais skanėstais.    

Šią vietą ant Juozapinės kalvos dažnai lanko moksleivių grupės, pavieniai asmenys ir kiti keliautojai.  Šalia esančią kitą ąžuolų giraitę sodina ir puoselėja gimnazistai iš Vilniaus.

Daugiau fotografijų čia

Balandžio 29 d., šeštadienį, Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT)  Varėnos rinktinė, perėmusi estafetę iš buvusios Lazdijų rinktinės, organizavo tradicinį 13-ąjį dviračių žygį, skirtą Lietuvos įstojimui į Europos sąjungą paminėti.

Trasa šiemet driekėsi gražiomis Metelių regioninio parko vietovėmis. 2017 m. yra paskelbti Piliakalnių metais, todėl žygio akcentas šiemet buvo gražiausių Lazdijų rajono piliakalnių aplankymas.

Trasos ilgis  buvo apie 50 km.  Nors oras šiluma nelepino, bet dalyvių entuziazmo ir geros nuotaikos nesugadino. Į žygį susirinko apie 400 dalyvių, tarp kurių nemažai buvo ir Pasieniečių klubo narių iš Vilniaus, Medininkų, Ignalinos, Marijampolės būrių.

 Nė vieno dviračių žygio nėra dar praleidę nei klubo prezidentas Vaclovas Zabarauskas nei valdybos narys Valentinas Novikovas. Aktyvus poilsis – mėgiama daugelio klubiečių pramoga.

Daugiau fotografijų čia

1954-2017

Netekome mūsų Rimutės... 

Po sunkios ligos 2017 m. balandžio 29 d.  mirė ilgametė Valstybės sienos apsaugos tarnybos darbuotoja, Pasieniečių klubo narė Rima Lapienytė

Rima gimė 1954 m. spalio 23 d. Biržuose. Aštuonias klases baigė Biržų vidurinėje, po to mokėsi Panevėžio aukštesniojoje technikos mokykloje, kurią baigė 1973 m. Prieš baigdama technikumą Rima jau pradėjo darbinę veiklą, tačiau po baigimo - išvyko į Vilnių ir įsidarbino Vilniaus skaičiavimo mašinų gamykloje („Sigma“), kur dirbo inžiniere konstruktore. Tuo pat metu Rimutė sugebėjo mokytis ir 1982 m. baigti studijas Vilniaus Gedimino technikos universitete (tuometiniame Vilniaus inžineriniame statybos institute). "Sigmoje" R. Lapienytė dirbo iki pat Lietuvai vėl tampant nepriklausomai. Prasidėjus reorganizacijoms - gamyklą teko palikti.

Rimutės darbinė veikla Valstybės sienos apsaugos tarnyboje (tarnyba) prasidėjo 1992 m. gruodžio 21 d. Tuomet tarnyba buvo Krašto apsaugos ministerijos struktūrinis padalinys. Rimutė tapo Lietuvos Kariuomenės  puskarininke. Pirmiausia dirbo Štabo Kanceliarijoje. Kariuomenėje išsitarnavo leitenato laipsnį. Tarnybai perėjus Vidaus reikalų ministerijos žinion, teko padirbėti ir kituose padaliniuose: Pasienio policijos departamento prie VRM (PPD) Pasienio kontrolės punktų informacijos poskyryje, PPD Štabo Informacijos ir analizės poskyryje, vėliau - jau Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie VRM (VSAT) kanceliarijoje. Paskutinės Rimos praeigos tarnyboje ‒ VSAT Štabo Bendrųjų reikalų valdybos Kanceliarijos vyriausioji specialistė. Tarnybą R. Lapienytė paliko turėdama vidaus tarnybos majoro laipsnį.

Už nepriekaištingą ir pavyzdingą tarnybinių pareigų atlikimą Rima Lapienytė buvo apdovanota 2-jo laipsnio vidaus reikalų ministerijos pasižymėjimo ženklu „Tėvynės labui“, visų 3-jų laipsnių VSAT pasižymėjimo ženklais „Valstybės sienos sargyboje“, vidaus reikalų ministro, VSAT vado padėkomis, vardine dovana.

Rima buvo viena iš Pasieniečių klubo steigėjų ir aktyvi jo narė. Apdovanota abiejų laipsnių klubo atminimo medaliais „Buvome, esame, būsime“, atminimo ženklu „Pasieniečių klubui 10 metų“. Ji taip pat priklausė Reformatų senjorų draugijai.

Rima buvo labai žingeidi, mėgo turizmą. Nuo jaunų dienų iki pat savo ligos dalyvavo žygiuose į kalnus su Vilniaus keliautojų klubu. Dalyvaudavo ekskursijose po Lietuvą, yra aplankiusi daugelį užsienio šalių. Buvo azartiška kultūros renginių lankytoja. Dalyvavo suaugusiųjų savišvietos tobulinimo klubo ir Vydūno draugijos veikloje

Rimutės šviesus atminimas teliks mūsų širdyse...

Velionė bus pašarvota Vilniaus Evangelikų Reformatų bažnyčioje, Pylimo g. 18 Vilnius gegužės 1 d., pirmadienį, lankymas nuo 17 val. (18 val. - pamaldėlės)

Atsisveikinimas ‒ gegužės 2 d., antradienį, nuo 9 iki 11 val. (10.30 val. - pamaldėlės)

Laidotuvės ‒ Semeniškių kapinėse Biržų rajone.

Straipsnių serijos apie pirmuosius 1990-jų pasieniečius tęsinys. Juos rengia Valstybės sienos apsaugos skyriaus darbuotoja ir mūsų klubo narė Loreta Dumbauskienė.

Pirmieji pasieniečiai. Gintaras Kašėta, Lietuvos parlamento gynėjas

Prevencijos skyrius tęsia rašinių seriją „Pirmieji pasieniečiai“. Tai yra neilgi pasakojimai apie tuos mūsų kolegas, kurie į sienos apsaugą atėjo tuoj pat po Nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais. Šios publikacijos herojus - vienas pirmųjų Nepriklausomos Lietuvos valstybės sienos saugotojų ir Parlamento gynėjas, vidaus tarnybos vyresnysis leitenantas Gintaras Kašėta. Šiuo metu Gintaras tarnauja VSAT Varėnos rinktinės Logistikos skyriaus specialistu, jis atsakingas už ginkluotę. Ypač vertingi G. Kašėtos prisiminimai apie pasieniečių patirtis per 1991-ųjų sausio įvykius.

G. Kašėta gimė 1969 m. rugpjūčio 3 d. Varėnoje. Baigęs vidurinę mokėsi Daugų žemės ūkio technikume, kur įgijo techniko-mechaniko specialybę. Bet šios profesijos gerai įsisavinti taip ir neteko, nes buvo pašauktas tarnauti į sovietinę armiją. Grįžo 1990-aisiais.

Tuo metu kaip tik pirmojo Krašto apsaugos departamento Pasienio apsaugos tarnybos (PAT) vado Virginijaus Česnulevičiaus vadovaujama komisija komplektavo komandą valstybės sienos apsaugai. Tada,  1990 m. lapkričio 14 d., Gintaras ir pradėjo tarnybą valstybės sienos apsaugoje – buvo paskirtas Varėnos užkardos Dubičių pasienio kontrolės punkto (PKP) pamainos viršininku. Gintaro pamainoje kartu atėjo tarnauti Virginijus Budėnas, Kęstutis Biekša, Audrius Čaplikas.

Pirmieji žingsniai jaunos Lietuvos valstybės sienos apsaugoje buvo nelengvi. Nebuvo jokios infrastruktūros, siena su Baltarusija – nei pažymėta, nei demarkuota. Pirmąsias uniformas (juodos spalvos audinio) pasieniečiai gavo tik 1991-jų pavasarį. Bet jos ne ypač tiko valstybės sienos apsaugai, be to, nebuvo žieminio komplekto. Vėliau buvo pasiūtos žalsvos spalvos audinio uniformos, labiau tikusios pasieniečio funkcijoms vykdyti.

Didelis džiaugsmas buvo, kai į PKP buvo atgabenti statybiniai vagonėliai, kur jau buvo galima ir pasišildyti ir, įvedus telefono ryšį, susisiekti su vadovybe. Gerai, kad vietiniai gyventojai, tarp kurių gyveno nemažai rusakalbių,  buvo draugiški ir nejautė priešiškumo. Jie neretai pagelbėdavo įvairiais buitiniais klausimais. G. Kašėtos nuomone, buvo matyti, kad ir patys kaimo žmonės jautėsi saugesni, kai pareigūnai buvo šalia. Tačiau palyginti rami tarnyba greitai baigėsi. Jau 1991 m. sausį prasidėjo sovietų armijos agresija prieš jauną Lietuvos valstybę.

„Buvau 21-erių vaikinas, - prisimena G. Kašėta. – 1990 metų spalį grįžau iš sovietų armijos, kur tarnavau nuo 1988-ųjų. Tarnauti teko labai tolimame krašte – Užbaikalėje, prie Mongolijos sienos. Tik sugrįžęs įsidarbinau pasienio apsaugoje. Darbo aplinkoje sklandė kalbos apie galimą sovietų puolimą. Radijas ir televizija nuolat pranešinėjo, kad vyksta neramumai. Visi buvome jauni, domėjomės, kas dedasi aplinkui.  Gavus vadų įsakymą vykti į Vilnių ir saugoti svarbiausius objektus nuo sovietų invazijos, daugelis mūsų neabejodami stojome  į gynėjų gretas. Tada negalvojau, kad galiu žūti ar būti sužeistas – važiavau ir tiek, tai buvo mūsų pareiga.  Be to, buvau ką tik grįžęs iš sovietų armijos, kur, kaip sakydavo, visus padarydavo vyrais. Aš nebijojau okupantų kareivių, neseniai ir pats buvau jų gretose. Atsimenu, dar armijoj buvo atgarsių apie neramumus Lietuvoje, pasipriešinimą okupantams. Kai vykdavo politiniai užsiėmimai, manęs, kaip lietuvio, nė nekviesdavo. Sovietai savo demagogijas ten dėstė“.

Patriotizmo jaunajam pasieniečiui tuomet tikrai netrūko. Dar būdamas 16 metų Gintaras pasisiuvo trispalvę, kurią yra išsaugojęs iki šiol. Įtakos padarė ir Sąjūdžio atsiradimas. Dar buvo nevedęs ir, deja, jau netekęs abiejų tėvų. Gintaras gana ryžtingai stojo savo šalies gynybon.

Į Vilnių 1991-ųjų sausį pasieniečiai buvo vežami grupėmis po 10-12 žmonių. Apranga buvo civilinė, nes jokių uniformų dar ir nebuvo gavę. Apsiginklavę tik guminėmis lazdomis ir metaliniais strypais. Atvykus į Vilnių sausio 9 d. varėniškiai  buvo nukreipti saugoti Aukščiausiosios Tarybos (Parlamento) rūmų. Šalia jų jau rinkosi žmonės, o viduje budėjo daug pasieniečių, policininkų, šaulių ir kitų gynėjų. Budėjimas vyko pamainomis. Išbuvę Parlamente 2-3 paras, keisdavosi su kitais gynėjais, o patys grįždavo namo pailsėti. Vėliau ir vėl – į Vilnių.

„Tik atvykus į Parlamentą, matėme keletą ginkluotų vyrų, - tęsia prisiminimus G. Kašėta. ‒ Buvo ženklų, kad gali kilti susirėmimas su sovietų kareiviais. Ir pavydėjom tų ginklų, nes su mūsų turimais „strypeliais“ nebūtumėm niekaip apsigynę. Tačiau trauktis nebuvo kur. Per kruvinus Sausio 13-osios įvykius Parlamente nebudėjau. Apie sovietų armijos naktinius „žygius“ bei aukas išgirdau per radiją. Tada apėmė reali baimė dėl žmonių, gynėjų gyvybių. Tik tada supratau, kad gali tekti akis į akį susiremti su sovietų armija, bet neabejojau – Parlamento rūmus reikia apginti.  Supratome, kad su metaliniais strypais prieš galingą armijos techniką ir iki ausų apsiginklavusius desantininkais neapsiginsime, tad ėmėme ginkluotis – kas iš senelio pasiėmė kokį lygiavamzdį, kas medžioklinį ar kokį kitą šautuvą. Aš gavau iš kaimyno šautuvą, jis dar ir šovinių, ir parako davė. Baisiausia buvo, kad bevažiuojant į Vilnių nesustabdytų sovietų kareiviai ir neatimtų ginklų. Tad juos išardydavom ir slėpdavom. O keičiantis budėjimo pamainoms, tuos ginklus palikdavo atvykstantiems gynėjams, nes anuomet ne visi galėjo atsivežti sau ginklą“.    

1991-ųjų sausio 13 d. ir vėliau saugoti Parlamento rūmų susirinko dar daugiau žmonių. Buvo statomos dar didesnės ir tvirtesnės barikados.  Susirinkusi žmonių minia aikštėje kūreno laužus, dainavo dainas, skanduodavo, dalindavosi maistu. Tai drąsino ir rūmų viduje esančius gynėjus.

G. Kašėta atsiminė, kad einant patruliuoti į kiemą, gynėjams buvo draudžiama kalbėtis ir dalintis informacija su kieme esančiais žmonėmis. Mat buvo manoma, kad tarp minios gali sukiotis sovietų provokatoriai  ir šnipai.

Sovietų armijos daliniai taip ir  neatvažiavo prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų, nors nuolat buvo pranešimų, kad iš Šiaurės miestelio sovietų karinės bazės juda karinis transportas. Manoma, kad aikštėje aplink rūmus ir jų viduje buvo susirinkę per daug žmonių, todėl okupantai suprato, kad bandant užimti Parlamentą aukų skaičius būtų dešimtis kartų didesnis nei prie Televizijos bokšto.

G. Kašėta atsimena ir vieną incidentą: „Kiek labiau įsiminęs įvykis nutiko per antrą mano budėjimą. Į Aukščiausiosios Tarybos rūmų centrinį vestibiulio lango stiklą buvo paleista kulka, stikle rasta skylė. Tačiau niekas nežino, nei kas, nei kokiu tikslu tai padarė. Galbūt tai buvo bandymas įbauginti. Tada kilo kiek didesnis sujudimas. Suprantama, įtampa nuolat buvo juntama, tačiau palyginus viskas praėjo gana ramiai, bet, taip sakant, ant ribos...“

Saugoti Parlamento rūmų 1991-jų sausį G. Kašėtai teko vykti keturis kartus. Vėliau dar keletą kartų važiavo iki pučo Maskvoje žlugimo tų pačių metų rugpjūtį.

Tarp budėjimų saugant svarbiausius jaunos Lietuvos valstybės objektus pasieniečiai vykdė tarnybą pasienyje. Kaip prisimena G. Kašėta, dieną būdavo poste, o naktį buvo įsakyta pasitraukti miškan. Mat po sausio įvykių vyko nuožmus sovietinių jėgos struktūrų teroras pasienio punktuose. Pasieniečiai, kad nebūtų rimtesnio susidorojimo, buvo neginkluoti. Tačiau aplink Dubičius esančiame pasienio ruože, kaip pažymėjo VSAT pareigūnas, nei sovietų armijos, nei sovietinio ONON išpuolių nebuvo sulaukta. Tik kartkartėmis motociklais demonstratyviai pravažiuodavo Šalčininkų ir Baltarusijos milicininkai. Rimtesnių incidentų neįvyko.

Po pučo žlugimo Lietuvos pasieniečiai buvo pradėti apginkluoti, aprūpinti transporto priemonėmis. G. Kašėta toliau sėkmingai saugojo valstybės sieną Dubičių bei Strėžiūnų punktuose arba patruliuodavo automobiliu prie „žaliosios“ sienos. 1993 m. įkūrus geležinkelio punktą, perėjo dirbti ten.

Tiesa, pasienietis kurį laiką (1997-2000 m.) tarnavo Varėnos policijos komisariate jaunesniuoju inspektoriumi. Kaip paatviravo pareigūnas, pasienis vis viena traukė grįžti. Ir kuomet Varėnos rinktinės štabas iš Druskininkų buvo perkeltas į Varėną, ilgai nebedvejojo – 2000 m. sausį grįžo tarnauti į Pasienio policijos departamento Varėnos rinktinę.

Gintaras, tarnaujantis nuo pirmųjų valstybės sienos apsaugos kūrimo dienų, matė visus jos raidos etapus. Kaip ir daugelis, negali nematyti didžiulio materialinio aprūpinimo šuolio, pasieniečių kvalifikacijos pakilimo per 26-erius metus. Tai, kad nepaisant kelerių metų, praleistų kitoje teisėsaugos struktūroje, G. Kašėta iki šiol sąžiningai tebetarnauja VSAT, yra ne kartą skatintas įvairiais apdovanojimais, rodo begalinį Gintaro atsidavimą pasienio tarnybai.

G. Kašėta yra aktyvus Pasieniečių klubo narys. Pasieniečių muziejui yra padovanojęs savo istorinę uniformą.

1993 m. G. Kašėta vedė. Su žmona Asta (taip pat pareigūne, Alytaus AVPK Varėnos policijos komisariate tyrėja) užaugino dukrą Bertą, kuri šiuo metu studijuoja teisę Vilniaus universitete.

G. Kašėta apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu, Lietuvos kariuomenės kūrėjo savanorio medaliu, I ir II laipsnių vidaus reikalų atminimo ženklu „Tėvynės labui“, už sąžiningą ir pavyzdingą tarnybą apdovanotas VSAT atminimo ženklais „Valstybės sienos apsaugai 95“, VSAT atminimo ženklais II ir III laipsnio „Valstybės sienos apsaugoje 10 metų“ ir „Valstybės sienos apsaugoje 15 metų“, Pasieniečių klubo I ir II laipsnio atminimo ženklais „Buvome, esame, būsime“. 2016 m. už dalyvavimą ginant Lietuvos laisvę ir valstybę bei 1991 m. sausio įvykių 25-mečio proga G. Kašėta apdovanotas Lietuvos Respublikos Seimo atminimo ženklu „Buvome, esame ir būsime!“

Ketvirtadienį, balandžio 20 d., grupė Vilniaus būrio klubiečių, vadovaujami prezidento Vaclovo Zabarausko, lankėsi Lietuvos policijos Lietuvos antiteroristinių operacijų rinktinėje „Aras“(toliau – rinktinė, „Aras“). Svetingai kolegas priėmė pats rinktinės vadas, vidaus tarnybos pulkininkas Viktoras Grabauskas.

Rinktinė „Aras“ įsikūrusi atnaujintame pastate Vilniaus miesto pakraštyje. Jaukiai įrengtos pareigūnų parengimo ir poilsio patalpos. Fojė – puikuojasi nesuskaičiuojamas kiekis taurių ir kitų trofėjų, laimėtų įvairiose šaudymo varžybose.

Su rinktinės veikla, jos tikslais ir uždaviniais supažindino reklaminis „Aro“ filmas, vado išsamus pristatymas, kurio metu buvo demonstruojami pratybų vaizdo įrašai. „Aras“ organizuoja ir vykdo antiteroristines ir įkaitų išlaisvinimo operacijas Lietuvoje, o ypatingais atvejais ir už jos ribų, vykdo ginkluotų ir pavojingų nusikaltėlių sulaikymo operacijas, ieško ir neutralizuoja aptiktus savadarbius sprogstamuosius įtaisus ir karinius sprogmenis. Rinktinės darbuotojai renka ir analizuoja informaciją, turinčią įtakos terorizmo grėsmėms ir, reikalui esant, pareigūnai dalyvauja priemonėse, skirtose teroristinei veiklai užkardyti.

Kaip pabrėžė V. Grabauskas, ‒  rinktinė „Aras“ yra aprūpinta pasaulinius standartus atitinkančia šiuolaikine ginkluote bei įranga.  Tačiau bet kokie ginklai yra beverčiai be profesionaliai parengtų žmonių. „Aro“ branduolį dabar sudaro aukštos kvalifikacijos kovotojai, specialiai parengti dirbti ekstremaliomis sąlygomis, įgiję fizinį bei psichologinį pasirengimą.

Kalbėdami apie naujų „Aro“ pareigūnų parinkimą bei mokymus, rinktinės vadas išreiškė rūpestį, kad atrinkti tinkamą kandidatą tampa vis sunkiau ir tarnaujančių nors ir labai gerai parengtų, patyrimą turinčių pareigūnų vidutinis amžius jau artėja prie 40-ties. Todėl naujų kadrų klausimas  dabar ‒ vienas aktualiausių.

Atsakydamas į klausimus, rinktinės vadas dalinosi mintimis ir apie bendradarbiavimą tarp vidaus reikalų teisėsaugos institucijų, ir apie gerai pastaruoju metu sureguliuotus santykius su Lietuvos karinėmis pajėgomis.

Klubiečiai smalsiai apžiūrinėjo „Aro“ kovotojų naudojamą ginkluotę bei ekipuotę, lauke stovėjusį šarvuotį bei sprogmenų neutralizavimo robotą.

Tai buvo pirmoji šiemet surengta Pasieniečių klubo išvyka‒ekskursija. Tokių susitikimų klubo planuose yra ir daugiau. Tikėsimės ir aktyvaus narių dalyvavimo.

Daugiau fotografijų čia