Birželio 15 d. minėsime 1940–ųjų sovietinės invazijos į Lietuvą pirmosios aukos, tuometinės Pasienio policijos pareigūno Aleksandro Barausko 80-ąsiai žuvimo metines.

Aleksandras Barauskas, Alytaus baro VI rajono Ūtos sargybos viršininkas, buvo nužudytas netikėtai į Lietuvos teritoriją per valstybės sieną įsiveržusių sovietinių karių-provokatorių pačioje okupacijos pradžioje, 1940 m. birželio 15-osios naktį.

Deja, dėl karantino šį kartą negalime tinkamai pagerbti žuvusio pasieniečio atminimo. Šią datą lydės kuklūs renginiai – Šv. Mišios Senosios Varėnos Šv. Arkangelo Mykolo ir gėlių padėjimas A. Barausko žuvimo vietoje Ūtos kaime bei ant kapo Perlojoje. Visų VSAT padalinių pasieniečiai ir tarnautojai pagerbs A. Barausko atminimą tylos minute. 

Prisiminti A. Barauską ir jo tragišką likimą mums padės jo dukters Onos Marijos Barauskaitės – Brasiūnienės parsiminimas apie tėvą. Siūlome susipažinti: 

Ką aš žinau apie savo tėvą

Aš Tavo dukra, mano gyvenime buvai man idealas,

Dėkoju Tau, kad buvai su mumis,

Kad išmokei stovėti ant kojų

Ir visada pirmas ranką mums tiesei,

Ir mums, tėveli, Tu vienintelis buvai.

Nors buvo tai labai seniai – praėjo daugel metų,

Daug keitėsi dienų, naktų,

Daug kartų saulė leidosi ir kilo,

O blankūs vaikystės prisiminimai

Tave lig šiol dar mena.

Kaip norisi sugrįžti į vaikystę

Ir prisiglausti prie tavo rankos tvirtos,

Pabūti su Tavimi

Panevėžio apskrityje, Krekenavos valsčiuje, Butrimonių kaime neturtingoje Barauskų šeimoje po nelaiminga žvaigžde 1899 m. gimė berniukas. Tai buvo antras sūnus Barauskų šeimoje. Tėvai jį pavadino Aleksandru. Šis berniukas suaugo ir tapo tikru vyru – tai ir buvo mano tėtis, apie kurį aš noriu šiek tiek papasakoti.

Jo tėvai nebuvo turtingi ir turėjo tik 4 ha žemės sklypelį. Šeimoje augo šeši vaikai. Aleksandras buvo antras vaikas šeimoje. Šeima buvo didelė ir prabanga čia nešvietė, bet visi buvo laimingi. Mano tėtis buvo vos septynerių, kai sunkiai susirgo jo tėvas ir greitai mirė. Mama liko našlė su šešiais našlaičiais. Netekus šeimos maitintojo, gyvenimas tapo be galo sunkus. Mano tėtis, neturėdamas nė 8 metų, buvo priverstas eiti dirbti. Nors dar labai jam reikėjo tėvų globos, bet, nugalėjęs baimę, išėjo pas ūkininkus uždirbti ir padėti šeimai. Ten jis ganė gyvulius, nes dar nesugebėjo dirbti sunkių darbų. Vyresnis jo brolis pasiliko prie motinos padėti ūkininkauti.

Piemenauti mano tėvui teko keletą metų, kol suaugo ir sustiprėjo fiziškai, kol buvo pajėgus dirbti sunkius darbus. Tada buvo samdomas bernu (samdomu darbininku). Gyvenimas nebuvo rožėmis klotas, nes visą laiką reikėjo gyventi svetimose šeimose. Teko išbandyti ir šilto ir šalto.

Likimas jo nelepino, netgi nesuteikė galimybės lankyti mokyklos, pasėdėti mokyklos suole kartu su kitais vaikais. Tačiau jis didžiavosi tuo, kad uždirba ir padeda motinai. Per didelį savo užsispyrimą pats pramoko skaityti, o vėliau ir rašyti.

Betarnaujant pas ūkininkus tėtis buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę. Atitarnavęs bandė sugrįžti į tėvų namus, bet ilgam čia nepasiliko, nes ten gyveno jau vedęs jo brolis su šeima. Su skaudančia širdim jis vėl paliko tėvų namus.

Taip gyvenimas jį ir užgrūdino: suformavo tvirtas pažiūras į gyvenimą, į darbą ir į žmones. Palikęs namus jis pasirinko tarnybą Lietuvai – buvo priimtas į pasienio policiją ir buvo paskirtas į Alytaus barą, tarnybą ėjo Varėnos valsčiaus Perlojos kaime. Perlojoje pasieniečių būrys saugojo valstybės sieną su Lenkija, o jiems vadovavo mano tėtis. Jis buvo paskirtas Lietuvos pasienio policijos sargybos viršininku.

Gyvendamas Perlojoje tėtis susipažino su Ona Bučinskaite – būsimąją mano mama. Nors tėtis buvo 15 metų vyresnis už mamą, jie vienas kitą pamilo. Netrukus įvyko jų vestuvės. Vestuvės buvo didelės, dzūkiškos, su visais papročiais. Laiminga santuoka, gera draugiška šeima buvo pasiryžusi nugalėti bet kokius sunkumus. Barauskų šeima netrukus susilaukė ir dviejų dukrų: Marytės ir Onutės. (Vėliau, sovietiniais metais, šeimai susidūrus su nepritekliais ir sunkumais bei karo metais praradus dukrų gimimo liudijimus ir juos išrašant naujus, mergaičių vardai buvo sumaišyti – L. Dumbauskienės pastaba).

Iš Perlojos tėtis buvo paskirtas į Varėną toms pačioms pareigoms. Jis buvo labai laimingas ir džiaugėsi, kad viskas klostosi gerai, buvo patenkintas darbu ir tuo, kad gali laisvai lankytis Šaulių sąjungos sueigose ir užsiėmimuose. Gyvendamas Perlojoje, jis važinėdavo iš Perlojos į šaulių renginius Varėnoje. Jis buvo drausmingas šaulys ir stengėsi nepraleisti šių renginių. Nors labai būdavo užimtas, visur suspėdavo, viskas buvo suderinta, daug dėmesio skirdavo ir šeimai.

Pamenu, kokia begaline meile mums spinduliuodavo tėčio akys. Jis sugebėdavo neišsiduoti, nors būdavo pavargęs nuo darbų, ir visada rasdavo laiko ir jėgų mums, stengėsi kuo nors mus nudžiuginti, nustebinti, kad mūsų dienos būtų be mažiausio rūpesčių debesėlio.

Prisimenu savo tėtį vidutinio ūgio, energingą, jautrios širdies vaikams ir žmonai, kiek pamenu, visada blaivaus proto, kultūringą, be galo darbštų, nuostabiai gero būdo žmogų, šeimos ramstį ir maitintoją. Į namus parnešdavo ne tik pinigus, bet ir bendravimo džiaugsmą. Kiekvienas tėčio žodis būdavo svarbus, svarbūs pasivaikščiojimai su juo, jo asmeninis pavyzdys darė mums didelę įtaką.

Mano tėvas labai gerbė ir mylėjo savo motiną. Šelpdavo ją pinigais ir iš kiekvienos algos siųsdavo jai skirtą dalį. Mes taip pat labai mylėjom ir gerbėm savo tėtį. Aš norėčiau, kad visi vaikai turėtų tokius tėvus, kad jiems nereikėtų bijoti laukiant tėvo pareinančio, kad jiems netektų patirti smurto ir pagiežos nuo savo tėvų.

Kaip vadovaujantis asmuo, mano tėtis buvo drausmingas, reiklus ir pareigingas. Gerbė ir mylėjo savo darbą, savo tėvynę. Sakydavo – aš tarnauju Lietuvai, jos labui, jos garbei, turiu būti pavyzdžiu visiems aplink esantiems ir žemiau esantiems darbuotojams. Jis buvo ir šiek tiek nacionalistas, nes nemėgo nekalbančių lietuviškai. Buvo visada rimtas, tvarkingas, pastoviai vilkėjo pasieniečio uniformą, visada pasitempęs.

Panaikinus valstybės sieną su Lenkija, mano tėtis buvo paskirtas į Ūtos kaimą Varėnos valsčiuje saugoti valstybės sieną su sovietine Baltarusija. Į Ūtą atvažiavome irgi visa šeima. Kaimas atrodė vargingas, atsilikęs, sugniuždytas. Kaimo žmonės buvo patyrę socialinių, nacionalinių ir kitokių negandų. Tėčio pareigos buvo tos pačios – Lietuvos pasienio policijos sargybos viršininkas. Jis turėjo būrį jam pavaldžių pasieniečių. Atėjus į kaimą Lietuvos policijai kaimo gyventojai pasikeitė – tapo linksmesni, švelnesni. Pamatę, kad atsiųsti pasieniečiai pasiryžę ištikimai saugoti valstybės sieną, gyventojai pasijuto saugesni, drąsesni ir draugiškesni. Mano tėčio, o kartu ir kitų pasieniečių, darbas čia buvo nelengvas – įtemptas ir pavojingas.

Šiame Lietuvos pakraštyje mano tėčiui likimas nebuvo dosnus. Žiauri budelio ranka atskyrė jį nuo žmonių, kurie jį buvo pamilę, nuo šeimos, nuo pasaulio, nuo gamtos ir pasiuntė anapilin.

Aš su savo tėčiu gyvenau nuo 1933 m. iki 1940 m. birželio 15-osios.

Birželis – vasaros pradžia. Atbudusi gamta skleidžia savo grožybes. Gražus buvo ir rytas 1940 m. birželio 15 d., tačiau šis rytas tapo baisiausiu mūsų šeimai. Apie 4 val. ryto lauke, už namo, kuriame gyvenome, sienos pasigirdo šūviai, sprogimai, neaiškūs žmonių balsai. Nubudome išsigandę. Mane ir sesę mama apgaubė antklodėmis ir išsivedė iš mūsų kambario ir paslėpė rūsyje, kuris buvo pas namo šeimininkus kamaroje. Mus sutiko namo šeimininkė. O mama nuskubėjo pas tėtį, kuris buvo likęs kambaryje. Tarpduryje ji susitiko keletą įsiveržusių iki dantų ginkluotų, rusiškai kalbančių kareivių, kurie suėmė tėtį ir, įrėmę šautuvų vamzdžius jam į nugarą, stūmė jį pro duris į kiemą. Mama raudodama puolė tėčiui ant kaklo, norėdama sulaikyti, apginti. Bet buvo žiauriai nublokšta į šalį. Budeliai tėtį išstūmė pro duris į kiemą vienmarškinį, su naktiniais baltiniais. Paskui jį išbėgo ir motina. Nei ašaros, nei raudos, nei jokie maldavimai žudikų nesugraudino (motinos pasakojimu). Kardu nukirstas žmogus sukniubo, liejosi kraujas. Priešo paleista kulka nuskriejo jam mirtį nešdama. Įvykdę egzekuciją, žudikai pasitraukė atgal į mišką, iš kur ir buvo atėję. Lėtas, žeme velkamų kojų brūkšėjimas ir neaiškus bruzdesys nutilo.

Iškelta iš rūsio, nubėgau pasižiūrėti, kas įvyko. Namo durys buvo atlapos, pro jas vidun skverbėsi vėsi ryto oro srovė. Į durų staktą atsirėmusi ir negalėdama sutramdyti raudos ir aimanų stovėjo mano mama.

Aš priėjau prie jos ir prisiglaudžiau, norėjau paklausti, ko ji verkia? Ji, vos ištardama žodžius, man pasakė – jie nužudė tavo tėtį – ir parodė į tą pusę, kur gulėjo tėčio kūnas. Tai buvo pats baisiausias reginys, kokį teko matyti. Kūnas sudarkytas, visas kruvinas ir kniūbsčias gulėjo kraujo klane. Netrukus subėgo pasieniečiai, susirinko kaimo žmonės. Pamačiau atvažiuojant vežimą. Lėtai žingsniavo arklys, ratai girgždėjo, žmonės stovėjo tylėdami tartum apmirę. Vyrai įkėlė tėčio kūną į vežimą, mama, lydima kelių pasienio policininkų, vežė jį pas gydytoją. Namo kieme, kur gulėjo tėčio kūnas, liko tik juoda kraujo dėmė. Tėtis pakeliui mirė. Aš jo daugiau nemačiau, nes atgal į Ūtos kaimą nebuvo parvežtas, o palaidojo jį Noškūnų kapinėse. Man buvo 7 metai, kai netekau tėčio. Likimas iš mūsų atėmė mums brangiausią žmogų. Jo siluetą ir dabar dažnai mintyse matau. Mano tėčio ir mano vaikystės, deja, yra labai panašios.

Pasienio policijos viršininko nurodymu tėtis buvo palaidotas Noškūnų kapinėse, nors mama su tuo nenorėjo sutikti. Jai teko pereiti „kryžiaus kelius“, kol išsiprašė leidimo perlaidoti vyrą Perlojos kapinėse. Nors galiausiai sutikimą gavo, bet pagalbos bei paramos taip ir nesulaukė. Teko viskuo rūpintis vienai pačiai. Ji savo tikslą pasiekė tik per didelį savo užsispyrimą, nors buvo gąsdinama, kad gali ir pati žūti. Pati organizavo iškasimą ir palaikų pervežimą, vežė vežimu visą naktį miškais ir miško keliais. Atvežus į Perloją, į pagalbą atskubėjo Perlojos šauliai, kurie iškasė duobę ir dalyvavo laidotuvėse. Tėčio palaikai palaidoti Perlojos bažnyčios šventoriaus kapinėse. Perlojoje jis sukūrė šeimą, čia jis ir atgulė amžinam poilsiui.

Nesvarbu, kaip susiklostė mūsų gyvenimas, bet mums buvo malonu girdėti, kai gyvieji prisimindavo ir geru žodžiu minėdavo mūsų tėčio vardą. Tėtis irgi mėgo Dzūkijos kraštą, dažnai sakydavo tokius žodžius: „Nuostabioji Dzūkija, šviesi Dainavos šalis“.

Simboliška, tačiau 1992 m. birželio 20 d., praėjus 52 metams po mano tėvo žūties, pirmieji jį prisiminė ir paminėjo Dainavos šaulių rinktinės šauliai. Jie pirmieji įamžino tragediją Ūtos kaime, prisiminė velionį mano tėvą, jo vardą, darbus ir pėdsaką, kurį paliko vaikščiodamas po šią žemę, pirmąją auką, nužudytą bolševikų okupantų. Gedulo ir vilties dieną Ūtos kaime šalia žuvimo vietos, Dainavos rinktinės šauliai tada pastatė ąžuolinį kryžių, kurio autorius Antanas Volungėnas. Juos palaikė Varėnos ir Perlojos šauliai.

Laisvos Lietuvos dienų tikrovė irgi davė gražių rezultatų, pagerbiant ir išsaugant žuvusio tėvo atminimą. Valstybės sienos apsaugos tarnybos Pasieniečių klubo tuometinis pirmininkas, istorikas, šviesios atminties Algis Balaišis susidomėjo mano tėvo istorija, pradėjo ją atidžiai nagrinėti, tirti. Jo pastangų dėka 2005 metais ši byla galutinai buvo išnarpliota. Tarpininkaujant Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui, mano tėtis 2005 m. buvo apdovanotas Lietuvos Respublikos Vyčio kryžiaus Ordino Didžiuoju Kryžiumi (po mirties). Minint 65-ąsias žūties metines, 2005 m. birželio 15 d. Ūtos kaime, Varėnos r., šalia žuvimo vietos, tėčio garbei pastatytas paminklas genocido aukoms atminti.

Aš esu dėkinga visiems žmonėms, kurie prisidėjo prie mano tėčio atminimo įamžinimo.

 Taip norėčiau vėl grįžti į vaikystę ir prisiglausti prie tėčio tvirtos vyriškos rankos, atskleisti jam savo sielos nerimą ir pasidalyti džiaugsmais, arba tiesiog... su juo pabūti...

Ona Marija Barauskaitė - Brasiūnienė

Daugiau fotografijų čia